Šios stichinės nelaimės jau dabar žmonijai kelia didžiulę grėsmę. Potvynių formos įvairios – tai gali būti globalus potvynis, susijęs su vandenynų vandens lygio kilimu; staigūs potvyniai, kylantys dėl gausių kritulių per trumpą laiką; ilgalaikis patvinimas dėl gruntinių vandenų lygio kilimo. Galiausiai, visi šie faktoriai gali pasireikšti sinchroniškai.
NASA specialistai sausį anonsavo naujus gresiančių potvynių žemėlapius. Specialistai vis rimčiau vertina šią problemą, suvokdami dabartinės civilizacijos pažeidžiamumą ir tarpusavio priklausomybę.
Smūgis turtams
Dar 2015 metų rugpjūtį NASA publikavo pasaulinio vandenynų lygio kilimo, susijusio su globalia klimato kaita, prognozes, kurios svarbios ir pačiai organizacijai – didelė dalis jos kosmoso uostų infrastruktūros išdėstyta numanomo užtvindymo zonoje, virš jūros lygio iškilusi vos keletą metrų.
Taip pat amerikiečių ekspertai pažymi, kad jūros lygio kilimas – smūgis, visų pirma, labiausiai išsivysčiusioms ir aukšto gyvenimo lygio šalims, nes pasiturintys planetos gyventojai mieliau apsigyvena būtent jūrų ir vandenynų pakrantėse. Europoje klius tankiai apgyvendintoms Olandijos, Danijos, Italijos, Baltijos šalių pajūrio teritorijoms. Neaplenks stichija ir Rusijos – užtvindymo zonoje atsidurs Sankt Peterburgas, Azovo jūros pakrantė ir nemaža Vakarų Sibiro lygumos dalis. Didelę žalą, neabejojama, patirs ir tankiausiai apgyvendinti Kinijos regionai.
Remiantis amerikiečių tyrimais, publikuotais antroje 2014 metų pusėje, jeigu jūros lygio kilimo situacija nepasikeis, iki 2050 metų vien JAV vanduo sunaikins turto už 66–106 milijardus dolerių, o iki 2100 metų – nuo 238 milijardų iki 507 milijardų dolerių, skaičiuojant dabartinėmis kainomis.
Turėdami pinigų, žmonės ir toliau siekia persikelti gyventi prie jūros, visiškai nepaisydami gresiančių pavojų.
Jeigu jau pamirštamas uraganas Katrina, nekeista, kad niekas neprisimins ir 1900 metų rugsėjo 8 dienos uragano Teksase, kai audros bangos, siekusios 4,5 metro aukštį, nuplovė visą Galvestono miestą ir pražudė ne mažiau, nei aštuonis tūkstančius žmonių (Katrina nusinešė apie 1800 žmonių gyvybę). Analogiškos katastrofos tikimybė labiau nei reali ir ne tik Meksikos įlankos pakrantėje.
Nematomi ryšiai
Problema ta, kad pakrančių regionuose dažnai būna itin maža įkalnė – vos kelių procentų. Pavyzdžiui, paplūdimio zonoje ji gali būti vos 1–3 proc., tai yra, judant horizontaliai, per 100 metrų žemė pakyla virš jūros lygio 1–3 metrus. Upių deltose nuolydis matuojamas promilėmis – per 1 kilometrą upės vaga pakyla vos kelis centimetrus. Tad bazinio jūros lygio pakilimas netgi per kelias dešimtis centimetrų kardinaliai pakeis hidrologinę pakrančių regionų situaciją, paleisdamas sudėtingą jūrų, upių ir gruntinių vandenų tarpusavio sąveikos mechanizmą.
Tokios nelaimės pavyzdžiais gali būti potvyniai Bankoke, susiję su Menam Čao Praja upės išsiliejimais. Ši lygumų upė savo vandenis plukdo į seklų Siamo užutekį. Smarkiai sustiprėjus pietų vėjams jūros lygis pakyla, o upės tėkmė sulėtėja ir nešmenys nusėda jos žiotyse kaip povandeninė skersinė užtvara.
Tada atitekantiems vandenims tiesiog nebėra kur dėtis ir Čao Praja upės lygis kyla. 2011 metais pakilimas įprastą lygį viršijo 2,7 m, dėl to buvo apsemta nemenka paties Bankoko dalis ir tūkstančiai kvadratinių kilometrų upės deltos. Remiantis skaičiavimais, netgi nežymiai pakilus vandens lygiui, tokia užtvara formuosis vis dažniau ir vis arčiau Bankoko.
Panašūs išsiliejimai ir netgi paviršinių vandens telkinių vandens lygio kilimas stiprina eroziją, taip pat gruntinių vandenų lygio kilimą, dėl to silpnėja grunto tvirtumas. Taigi žmonių statiniai tiesiog grius. Viena problema iš paskos tempia visą grandinę kitų.
Laiko faktorius
Iš pirmo žvilgsnio, visa tai – tolimų laikų reikalai. Išvardinti procesai vyksta lėtai ir dar bus laiko ką nors sugalvoti. Visgi žmonijos istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai klimatas kito itin sparčiai ir vyko išties dideli potvyniai.
Plačiai žinoma vadinamojo Viduržemio jūros potvynio versija. Šią teoriją 1996 metais suformulavo Kolumbijos universiteto specialistai. Pagal ją, prieš maždaug 7500–8000 metų įvyko sūrių Viduržemio jūros vandenų prasiveržimas į Juodąją jūrą (taip atsirado Bosforo sąsiauris), kurios lygis buvo daug žemesnis (tai buvo ežeras), užtvindžiusių 150 tūkst. km² ir suformavusių Azovo jūrą, kurios teritorijoje iki tol buvo didžiulės pelkės.
Ši teorija buvo kritikuojama, mat yra duomenų, kad vyko ir atvirkščias procesas – gėlų vandenų tekėjimas iš Juodosios jūros baseino į Viduržemio jūrą. Viduržemio jūros potvyniu specialistai neabejojo – tiksliai žinome, kad maždaug prieš 19 tūkst. metų Viduržemio jūros lygis buvo bent 40 metrų žemesnis už dabartinį. Vienas iš ryškiausių įrodymų – vadinamoji Cosquero ola, į kurią įėjimą 1991 metais aptiko akvalangininkas Henri Cosqueras pietinėje Prancūzijos pakrantėje, 37 metrų gylyje. Ola išpuošta gyvūnų piešiniais, kuriuos sukūrė pirmykščiai žmonės, į olą patekdavę sausuma.
Remiantis naujomis hipotezėmis, tirpstant ledynams susidarė didžiulis vandens telkinys, dengęs Rusijos lygumą, Vakarų Kazachstano ir Vidurio Azijos teritoriją, kuriame kyšojo retos aukštumos. Tačiau maždaug prieš 12 tūkstančių metų įvyko grandiozinis vandens išsiliejimas į Viduržemio jūros baseiną. Didelės apgyvendintos teritorijos atsidūrė po vandeniu, o tai galėjo tapti faktiniu pasaulio tvano legendų pagrindu.
Geologai neatmeta sparčių (tai yra, vieno žmogaus amžiaus ribose) klimato osciliacijų nuo atšilimo prie atšalimo, susijusių su galimu gėlų tirpsmo vandenų prasiveržimu į šiaurę, Arkties link. Šis gėlavandenio Golfo srovės kamščio susidarymo pavojus aptariamas ir dabar, dėl aktyvaus Grenlandijos ledynų tirpimo.
Dar greičiau katastrofa gali įvykti dėl neeilinio įvykio – tarkime, asteroido arba kometos kritimo į Antarktidos ledynus ar Grenlandiją (pastarasis variantas europiečiams būtų dar liūdnesnis). Tada procesas vystytųsi kaip lavina – į jūrą patektų daugybė gėlo vandens, dėl to labai sparčiai pakiltų jūros lygis.
Ir tai – tik viena iš galimų bėdų, galinčių mus užgriūti ateityje. Todėl NASA specialistai sukūrė specialų biurą, kurį žurnalistai kaip pakrikštijo „Paskutiniojo teismo dienos biuru“. Patys mokslininkai kalba apie planetos gynybos koncepciją ir, veikiausiai, ji bus susijusi ne tik su meteoritų keliama grėsme. Patirtis rodo, kad kažkas turi eiti sargybą, juolab, kad didelių nemalonumų pranašų tik gausėja.
Parengta pagal Slon.ru inf.
