„Hamburgo puota“: šiurpi egzekucija dėl skanėsto

Buvo manoma, kad varles užpuolė bakterija, grybas ar virusas, kuris galimai buvo perduotas per arklių šlapimą iš šalia esančio hipodromo. Tačiau atlikus biologinius tyrimus paaiškėjo, jog tiek vanduo, tiek rupūžės yra švarios.<br>123rf nuotr.
Buvo manoma, kad varles užpuolė bakterija, grybas ar virusas, kuris galimai buvo perduotas per arklių šlapimą iš šalia esančio hipodromo. Tačiau atlikus biologinius tyrimus paaiškėjo, jog tiek vanduo, tiek rupūžės yra švarios.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lukas Vasionis

Apr 4, 2016, 8:53 AM, atnaujinta May 30, 2017, 3:18 PM

Vokietija, Hamburgas, 2005 metai. Viename Hamburgo ežerų buvo pastebėtas, rodos, epideminis reiškinys – tūkstančiai išsprogusių rupūžių. Visa teritorija aplink ežerą buvo nusėta rupūžėmis su išsprogusiais viduriais. Kokia tai epidemija? Kas ją sukėlė?

Aplinkosaugininkai, gavę pranešimą, aptvėrė visą teritoriją, užsivilko apsauginius kostiumus, apsimovė pirštines, užsidėjo respiratorius ir pradėjo imti vandens bei rupūžių mėginius. Buvo manoma, kad jas užpuolė bakterija, grybas ar virusas, kuris galimai buvo perduotas per arklių šlapimą iš šalia esančio hipodromo. Baimintasi, kad užkratas gali būti perduotas žmonėms. Tačiau atlikus biologinius tyrimus paaiškėjo, jog tiek vanduo, tiek rupūžės yra švarios.

Veterinaras, mokslininkas Frankas Mutschmanas buvo vienas iš pagrindinių šios „puotos“ tyrėjų. Skrosdamas varles jis pastebėjo dėsningumus tarp aukų: jos visos buvo patinai ir turėjo odoje skylutę. Tačiau jį labiausiai nustebino kepenys. Jų nebuvo nė kvapo! Ši kepenų „vagystė“ iškart paaiškino skylutės odoje prasmę.

F.Mutschmannas suprato, kad žudikas suvokė rupūžių pavojingumą ir sugebėjo apeiti rupūžės gynybinę sistemą – odą. Šios rupūžės yra pavojingos dėl savo odos. Jos gaminami toksinai bufaginas ir bufatalinas yra mirtini daugeliui gyvūnų. Šios medžiagos stipriai paspartina arba stipriai sulėtina širdies ritmą, o tam, kad užpuolikas tikrai gautų galą, kai kurios rupūžės ant savo odos gamina adrenaliną ir noradrenaliną. Tokio „delikateso“ valgymas prilygtų giltinės dalgio ašmenų laižymui. Užpuolikas suvokė, kad valgydamas visą rupūžę nusinuodys, taigi nusprendė padaryti varlės odoje skylutę ir pasiimti maistingiausią dalį – kepenis.

Bet kas gi galėtų vogti varlės kepenis? Kam tai yra delikatesas? Kas galėtų būti toks išrankus gurmanas? Jei mąstote apie prancūzus, klystate. Jie mėgaujasi tik jų kojytėmis. O gal kinai, japonai ar taivaniečiai? Tada kodėl nebuvo paimtos visos varlės į dėžutę, „išmėsinėtos“ ir išmestos į šiukšliadėžę? Vargu ar tai žmogaus darbas. Greičiau tai buvo gyvūnas, kuris nieko nekliudomas galėjo puldinėti varles viešai, vidury baltos dienos. Jis taip pat turėjo būti protingas, kad sugalvotų tokį planą – išplėšyti skylutę odoje ir išsiimti tik tai, kas skaniausia.

Imkime visus pasaulyje esančius gyvūnus, kurie pasižymi išskirtinėmis protinėmis savybėmis. Turime dramblius, delfinus, kiaules, voveres, aštuonkojus, skruzdes, bites, šunis (vilkus), banginius, šimpanzes, papūgas ir orangutangus. Visgi visus juos turime atmesti dėl geografinės padėties, mitybos įpročių, valgymo organų anatomijos (su šnipu tokios skylutės neišeitų padaryti) ar dėl paprasčiausio fakto, jog kai kurie jų į mažą prūdą Hamburge tiesiog netilptų.

Tačiau sąrašas čia nesibaigia. Mes taip pat turime meškėnus, žiurkes ir daugybę paukščių. Visgi, remiantis sumedžiotų meškėnų statistika, meškėnų Hamburge yra arba vienetai, arba jų nėra. Be to, jie savo snukiu nesugebėtų padaryti tokios skylutės. Kalbant apie paukščius, dauguma jų lesa tik trupinius, riešutus, vabzdžius, kirmėles ar lervas. Taigi atmetimo būdu palikome žiurkes.

Animacinis filmukas apie protingąsias žiurkes (bent vieną iš jų) Pinkį ir Makaulę nebuvo tik fantazijos vaisius. Žiurkės turi išskirtinę atmintį, kuri joms praverčia įsimenant maršrutus kanalizacijose sistemose, laive ar jūsų virtuvėje. Jos taip pat turi gerus socialinius įgūdžius. Patekus bendruomenės draugei į pavojų, ji sugalvos kaip jai padėti. Naujausi tyrimai rodo, kad žiurkės gali padėti ne tik savo bendruomenės narėms, bet ir atvykėlei iš kitos kanalizacijos ar kito narvelio – nepažįstamajai.

Jos gali tarpusavyje bendrauti per lytą, kvapą ir net per klausą, naudojant dažnius, kurių mes net negirdime. Jos gali atpažinti savo vardą ir atsiliepti, kai yra kviečiamos. Tačiau ar jos tikrai gali sugalvoti, kaip „apeiti“ varlės gynybinę sistemą ir išlupti kepenis? Teoriškai įmanoma. Tačiau žiurkės yra atsparios šių rupūžių odos nuodams, o ir išrankios jos nėra, taigi greičiau suėstų visą rupūžę, nei tik rinktųsi skaniausius kąsnelius.

Liekame be įtariamųjų? Peržvelkime įkalčius dar kartą. Turime varlių patinus su atlikta kepenų „likvidacija“ ir skylute odoje. Bet ar, pažiūrėjus į skylutės dydį ir formą, neatrodo, kad tai – snapo darbas?

Iš tikrųjų, visų paukščių neapžvelgėme. Yra ir plėšrių paukščių, tokių kaip sakalas ar erelis, kurie ėda ir stambesnes aukas bei yra protingesni nei vidutiniai paukščiai (dėl to sakalas yra labai lengvai dresuojamas). Jie geba metodiškai mąstyti, tačiau medžiodami tokie sparnuočiai pirmiau pagriebia auką savo aštriomis kojomis (padarydami daug žalos), o ant varlių odos rasta tik maža skylutė ir jokių kitų ryškesnių žymių. Sakalai ir ereliai brutaliai sumedžioja savo auką, o mūsų įtariamasis juodą darbą padarė tyliai ir švariai. Ir štai čia F.Mutschmannas prisiminė daug metodiškesnį žudiką.

„Krankliai yra vieni protingiausių paukščių pasaulyje“, – teigia F.Mutschmannas. Savo atkaklumu jie gali įveikti įvairiausius mechanizmus, norėdami gauti lesalo. Štai, Japonijoje krankliai labai mėgsta riešutus. Tačiau riešutai yra labai kieti ir, kaip kokie užsispyrėliai, atkakliai saugo savo maistingą vidurį. Visgi krankliai yra atkaklesni. Matyt, viskas prasidėjo nuo to, kai jie pastebėjo, jog stambūs riaumojantys padarai, automobiliai, judėdami ilgame juodame žemės plotelyje sutraiškydavo viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Taigi jie įsigudrino paimti riešutą ir numesti jį į riaumojančių mašinų teritoriją – kelią.

Toks planas buvo išties sėkmingas, tačiau dažnai pasitaikydavo, kad mašinos pervažiuodavo ne tik riešutą. Įvertinę riziką ir aukas, jie pastebėjo, jog yra dryžuotų teritorijų, kur riaumojantys monstrai sustoja.

Krankliai ne tik išmoko eiti per perėją, net ir stebėti šviesoforą: jie į gatvę įeidavo tik pamatę žalią signalą. Taigi dabar jie paima riešutą, jį numeta ant kelio, prie perėjos. Mašinai pervažiavus riešutą, jie laukia žalio signalo šviesofore ir, mašinoms sustojus, pasiima uždirbtą lesalą.

Dėl to šie sparnuočiai tapo pagrindiniais įtariamaisiais. Nors mokslininkai negali atsakyti, kaip krankliai rado kepenų vietą, bet jie atitinka žudiko profilį. Jie yra vietiniai Hamburge, savo snapu galintys išplėšti reikiamą skylutę odoje, bei gali metodiškai mąstyti ir suplanuoti tokią puotą.

Bet kodėl tos kepenys tokios vertingos? Ir iš kur krankliai gali žinoti, kur yra kepenys, nors kai kuriems veterinarijos studentams tai yra rimtas galvosūkis? Į pastarąjį klausimą specialistai atsakymo nežino. Tačiau kepenys yra vertos jų sunkaus protinio darbo, kadangi jos yra ypatingai maistingos, be to, ten daugiau ko vertingesnio nėra. Be to, reikia nepamiršti, kad sunkiau pasiekiamas vaisius visada yra skanesnis.

Kodėl nukentėjo tik patinai? Turėtume pradėti nuo to, kad Hamburgo puota įvyko varlių poravimosi metu. Visi žinome, kad jo metu patinėliai užlipa ant patelių. Tačiau ne tam, kad įvyktų tokia sueitis, kokia vyksta pas žinduolius. Ant viršaus patinėliai užlipa tam, kad išspaustų iš patelės kiaušinėlius į vandenį, kur jie išleidžia savo spermatozoidus, taip apvaisinant kiaušinėlius išorėje. Puotą pradėjusiam krankliui nesvarbu, iš kurios lyties jis gaus kepenis, taigi jis pasirenka lengviausiai prieinamą auką – patinėlį, esantį viršuje. Reikia pridurti, kad dėl biocheminių procesų poravimosi metu patinėliai yra „atbukę“. Jie yra susikoncentravę tik į pagrindinį būsimo tėčio darbą. Jie būna taip susikoncentravę į poravimąsi, kad net nemato, kaip kažkas, išlupęs kepenis, bėga iš įvykio vietos.

Tad kodėl tos varlės pradėjo sproginėti? F.Mutschmannas tai aiškina taip: kai krankliai patinams išima kepenis, tik pasibaigus biocheminiams procesams patinėlyje, jie suvokia, jog buvo užpulti. Tada patinėliams įsijungia natūralus gynybinis mechanizmas, jie pradeda pūstis, kad atbaidytų užpuoliką (kuris jau seniai pabėgęs). Bet, kadangi neturi šonkaulių ar (šiuo atveju) kepenų, patinai nejaučia, kad pūtimąsi kas sustabdytų. Išsipūtus, jiems atrodo, jog yra nepakankamai dideli, taigi jie toliau pučiasi. Maža to, odoje palikta skylutė suteikia dar daugiau laisvės plaučiams pūstis. Oda pradeda plyšti, plaučiai dar labiau pučiasi iki patys pradeda plyšti. Ir visa tai veda į masinius varlių sprogimus, kurie palieka didžiulę netvarką gatvių valytojams.

Surinkus visus įkalčius, tarsi iš dėlionės detalių susideda vienas didelis piešinys. Kranklys ilgą laiką stebi savo aplinką ir mokosi. Ateina varlių poravimosi metas, į paviršių išlipa patinai ir pradeda lipti ant patelių. Krankliui nesvarbu, kuriai lyčiai priklauso maistingos kepenėlės. Jis pasirenka lengviausią kelią ir prišokuoja prie vieno iš apvaisinančių patinų. Dėl neurocheminių procesų, patinas yra pilnai susitelkęs į būsimo tėčio pareigas ir net nepastebi, kaip kranklys jame išlupa dalį odos bei ištraukia jo kepenis. Apvaisinus patelę, neurocheminiai procesai pasibaigia ir jis atsigauna. Staiga pajaučia, kad nebeturi kepenų, pajunta pavojų ir pradeda pūstis. Nors gąsdinamas plėšrūnas ir yra jau pabėgęs, varlė vis dar jaučia pavojų ir toliau pučiasi. Jai vis atrodo, kad nepakankamai išsipūtė, taigi plaučiai neatlaiko dar didesnio slėgio ir sprogsta.

Ir nors krankliai susirengė sau puotą, po kurios sekė „fejerverkai“ bei spektaklis su aplinkosaugos ir higienos specialistais, šių gudrasnapių negalima teisti pagal žmonių įstatymus. Nors gamtos įstatymai atrodo žiaurūs, bet būtent jie ir yra evoliucijos kuras. Būtent dėl evoliucijos šie sparnuočiai gali mus stebinti savo intelektu. Būtent dėl evoliucijos ir gamtos įstatymų mes turime galvą ant pečių.

Varlių sproginėjimas yra pasikartojęs istorijoje, tačiau tai retas reiškinys ir mokslininkai negali paaiškinti, kodėl krankliai taip nuolatos nemedžioja. Jei krankliai nuolat pradėtų taip maitintis, varles tai vestų į išnykimą. Arba ne. Nors patinėliai ir žūtų, kitos kartos ieškotų būdų nuo to apsisaugoti, taigi rūšis sustiprėtų. Abiem atvejais gyvūnams galiotų vienintelis gamtos įstatymas – žūk arba prisitaikyk (ir abiejų atvejų rezultatai stebintų).

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.