Stebėti, kaip kyla idėjos, griaunančios visuotinai pripažintą supratimą apie tam tikrus dalykus, labai įdomu, tai tarsi šviežio oro gurkšnis. Tačiau kartais demaskuojami ir patys legendų paneigėjai. Istorija žino nemažai atvejų, kada nauja „neginčijama tiesa“ pasirodo esanti tik graži pasaka, ir tiesos joje ne daugiau kaip paneigtame mite. Žurnalistas Danielis Engbergas portale fivethirtyeight.com pateikia keletą tokių istorijų. Su viena iš jų ir supažindiname.
Štai kaip Anglijos Notingamo Trent universiteto (Nottingham Trent University) kriminologijos profesorius Mike'as Suttonas demaskavo mito apie jūrininko Popajaus (JAV animacinio serialo „Popeye Cartoons“ – „Jūreivio Popajaus nuotykiai“ herojaus) jėgos šaltinį paneigėją, matematiką, knygos „The Half-Life of Facts“(„Faktų pusėjimo trukmė“) autorių Samuelą Arbesmaną.
Popajus garsus tuo, kad be galo mėgsta špinatus, kurie suteikia jam neįtikėtinos jėgos. Pasak matematiko, animacinio filmuko apie jūrininką autoriai privertė jį valgyti špinatus, kadangi juose yra daug geležies. Grandinėlė špinatai-geležis-jėga taip įsišaknijo visuomenės sąmonėje, kad Popajus, kaip buvo tvirtinama, padėjo trečdaliu padidinti šių žalumynų vartojimą Jungtinėse Valstijose.
Tačiau, rašo S.Arbesmanas, paaiškėjo, kad Popajaus jėgos šaltinis yra tik pramanas: 1937 metais išsiaiškinta, kad ankstesni duomenys apie augale esančios geležies kiekį (35 mg 100 gramų) buvo padidinti 10 kartų – taip neva atsitiko dėl to, kad vokiečių chemikas Erichas von Wolffas savo pastabose 1870 metais ne ten padėjo dešimtainio skaičiaus kablelį. Nepaisant to, mitas tvirtai įsišaknijo žmonių galvose.
O iš tiesų, kaip rodo M.Suttono tyrimas, „fakto“ apie geležį špinatuose demaskavimas buvo ne mažiau klaidingas už patį faktą. Britų skeptikas nustatė, kad, pirma, Popajus vienoje iš 1932 metų animacinio filmo serijų aiškino špinatų naudą tuo, kad juose yra daug vitamino A, o ne geležies, ir antra – kad šių žalumynų vartojimo augimas Jungtinėse Valstijose prasidėjo dar iki tol, kol filmuko personažas suvalgė savo pirmąją superprodukto porciją (tai įvyko 1931 metais).
Negana to, M.Suttonas išaiškino, kad E.von Wolffas iš tikrųjų apsiriko darydamas analizę, bet ne dėl to, kad ne toje vietoje padėjo kablelį, o todėl, kad tirdamas špinatų sudėtį naudojo netikslius metodus. Tobulesni prietaisai jau 1890-aisiais leido nustatyti, kad geležies špinatuose yra 2,71 mg 100 gramų. Šis kiekis iš tiesų yra maždaug dešimt kartų mažesnis, negu buvo nustatęs E.von Wolffas, bet kablelis čia niekuo dėtas.
M.Suttonas padarė išvadą, kad praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pasaulis jau žinojo tiesą apie špinatų sudėtį, o istorija apie dešimtainio skaičiaus kablelį atsirado žymiai vėliau – apie ją vienoje iš savo paskaitų iš pradžių užsiminė garsus vokiečių dietologas Arnoldas Benderis (1972 m.), o paskui, nepatikrinęs faktų, ją persakė įtakingas britų hematologas Terence'as Hamblinas (1981 m.). Iš pastarojo lūpų legenda taip ir pasklido po pasaulį: jeigu jau taip pasakė gerbiamas mokslininkas, vadinasi – tiesa.
Parengė Leonas Grybauskas
