Iš dalies filmo keiksmų gausa režisierius pajuokia jo herojus, tačiau ar galima tvirtinti, kad nenormatyvinė leksika – pasaulėžiūros siaurumo ar žodyno skurdumo požymis?
Keiksmų tema tiriama gana dažnai ir tyrimai rodo, kad grubius žodžius vartoti ne tik natūralu, bet ir naudinga. Psichologai ir lingvistai tvirtina, kad kalbos tabu laikoma leksika informaciją apie kalbančiojo emocijas perduoda kur kas efektyviau nei įprastinė. Ja galima išreikšti emocingiausias būsenas nesigriebiant fizinių veiksmų – smūgių, įkandimų, šūksnių. Tad tai padeda žmogui kontroliuoti savo elgesį.
Be to, mokslininkai mano, kad gebėjimas keiktis – mūsų evoliucinis pranašumas prieš beždžiones. Neseniai atliktame tyrime daroma išvada, kad necenzūrinių išsireiškimų naudojimas nurodo ne žodyno ribotumą, o veikiau atvirkščiai: kuo daugiau keiksmų žino žmogus, tuo platesnis jo žodynas ir bendras gebėjimas vartoti kalbą.
Magnetinio rezonanso tomografijos rezultatai parodė, kad keiksmus smegenys apdoroja kitaip nei įprastus žodžius ir asocijuojasi su geresne atmintimi, tai yra, juos prisiminti paprasčiau negu neutralius išsireiškimus. Nenormatyvinė leksika geriau prisimenama, kai žmogus yra emociškai sujaudintas. Kaip tai suformulavo Keele universiteto (Didžioji Britanija) psichologai Richardas Stephensas ir Amy Zile, išgyvendamas stiprias emocijas žmogus tampa „išradingesniu keikūnu“, tai yra, geba prisiminti daugiau kalbos tabu žodžių, nei būdamas ramus.
Keiksmai taip pat gali ugdyti ištvermę ir geriau pakęsti skausmą. 2009 m. R.Stephensas atliko eksperimentą: pakvietė 67 studentus ir paprašė juos kuo ilgiau laikyti ranką ledinio šaltumo vandenyje. Dalis grupės narių tai atlikdami turėjo kartoti neutralios reikšmės žodį, o kitiems leista keiktis.
Kadangi nederama leksika – neadekvati reakcija į skausmą, psichologas spėjo, kad jos vartojimas turėtų būti susijęs su prastu skausmingų pojūčių ištvėrimu. Tačiau paaiškėjo, kad viskas yra atvirkščiai.
Studentai, kuriems buvo leista keiktis, ranką vandenyje vidutiniškai išlaikė ilgiau nei kontrolinė grupė ir skausmą nurodė kaip ne tokį stiprų. Be to, kuo spalvingesni buvo keiksmažodžiai (bandomieji žodžius pasirinkdavo patys), tuo ryškesnis buvo poveikis. Įdomu, kad „nuskausminantis“ nenormatyvinės leksikos poveikis moterims pasireikšdavo stipriau nei vyrams.
Vėlesniame tyrime R.Stephensas pademonstravo dar vieną stulbinamą dėsningumą. Matuodamas besisvaidančių keiksmais gebėjimą tverti skausmą, psichologas priėjo išvadą, kad efektas priklauso nuo to, ar žmogus necenzūrinius išsireiškimus naudoja dažnai. Tiems, kurie ir šiaip dažnai keikiasi, „nuskausminantis“ keiksmų poveikis buvo silpnesnis nei paprastai nesikeikiantiems. Matyt, keiksmus galima palyginti su vaistais ar narkotikais – kuo labiau prie jų priprantama, tuo jų poveikis menkesnis.
Yra duomenų, kad keiksmai naudingi ir visuomeniniame gyvenime – tiksliau, profesinėje aplinkoje.
Tyrimas, atliktas fabrike Naujojoje Zelandijoje, parodė, kad nenormatyvinė leksika stiprino darbuotojų solidarumą ir tvirtino kolektyvą. Rytų Anglijos universiteto psichologai Yehuda Baruch ir Stuartas Jenkins priėjo prie panašių išvadų. Savo darbe jie dėsto apie „netradicinės ir kartais grubios leksikos naudojimo darbo vietoje tinkamumą ir netgi svarbą“, nes jos „išmintingas panaudojimas“ kelia darbininkų moralę ir mažina stresą.
Šiaurinio Ilinojaus universiteto psichologų eksperimento rezultatai rodo, kad keiksmažodžiai padidina kalbos įtikimumą. Netgi kai kalbėtojas savo 5 minučių kalboje panaudoja vos vieną aštrų žodį (šiuo atveju, „velniai griebtų“), klausytojams jo kalba atrodydavo ryškesnė ir jie labiau sutikdavo su pasisakančiojo požiūriu nei kontrolinė grupė, klausiusi to paties pasisakymo tik be išraiškingų intarpų.
Robertas Suttonas, organizacijų psichologas iš Stanfordo universiteto, mano, kad grubius žodžius galima netgi naudoti kaip strategijos elementus: kitaip nei santūrūs išsireiškimai jie nepalieka abejonių, kad kalbantysis nusiteikęs rimtai.
Būtent kaip „strateginius“ jis siūlo vertinti JAV prezidento Barako Obamos žodžius, kai šis 2010 metais sureagavo į kompanijos BP naftos platformos sprogimą Meksikos įlankoje išgarsėjusia fraze: „Bendraujame su tais vaikinais, nes jie veikiausiai turi geriausius atsakymus, kad žinočiau, kam išspardyti subinę.“
Šio B.Obamos interviu citata akimoju pateko į visas naujienas ir, nors komentatoriai kaip mat iškėlė versiją, kad keiksmas iš pat pradžių buvo numatytas scenarijuje, kurį prezidentui sudėliojo kalbų rašytojai, daugelis aštrius išsireiškimus įvertino kaip ženklą, jog valstybės galvai ne vis vien.
Nors moterys keikiasi mažiau nei vyrai ir laikoma, kad ledi grubių žodžių neturėtų naudoti, papipirinta kalba gali padėti moteriai karjeroje. Kaip pripažįsta amerikietė žurnalistė ir rašytoja Anne Kreamer, keiksmažodžių vartojimas padėjo jai tapti „savu vaikinu“ sferose, kuriose dominuoja vyrai, ir „suteikė prieigą prie paskalų ir informacijos, kuria remiantis kartais ir sudaromi sandėriai“. Y.Baruchas ir S.Jenkinsas savo darbe taipogi pažymi, kad moterys grubių žodžių dažniau griebiasi mišriose kompanijose, nes taip jos gali paskelbti apie save ir neleisti, kad pokalbiuose dominuotų vien vyrai.
Apibendrinant keiksmams skirtas mokslines publikacijas, galima padaryti išvadą, kad keiktis nėra taip blogai, kaip esame pratę manyti. Tačiau, kaip ir visais atvejais, čia svarbu neperlenkti lazdos, nebent jūsų svajonė – negauti paaukštinimo darbe.
Štai keletas pagrindinių teisingo plūdimosi patarimų:
1. Svarbu vieta. Žinoma, kiekvienoje kompanijoje savos tradicijos ir santykiai su keiksmais, tačiau esama ir bendrų tendencijų. Tad, anot „Wall Street Journal“, necenzūriniai išsireiškimai dažnai naudojami aktorių ir kūrybinių specialybių žmonių atrankos agentūrose, konsultavimo firmose, investicijų bankuose, gamybos kompanijose, medijų ir kino versle. Tuo metu valstybės valdymo, žmogiškųjų išteklių agentūrose ar mažmeninėje prekyboje kažin ar daugiaaukščiai keiksmai bus palankiai įvertinti.
2. Keikimasis tinka ne visiems ir privalo derėti su žmogaus asmenybe ir tuo, kaip juos vertina aplinkiniai. Barakas Obama pareiškė planuojantis „išspardyti subines“ ir tai daugeliui patiko, tačiau jeigu panašų terminą pavartotų prezidento sutuoktinė Michelle Obama, visuomenė ne tik neapsidžiaugtų, bet, veikiausiai, būtų nemaloniai sukrėsta.
3. Būtina pažinti savo auditoriją. Akivaizdu, kad mestelėti stiprų žodelį kalbant su kolega ir su klientu – skirtingi dalykai.
4. Naudojant nenorminę leksiką kaip kilimo korporatyvinėje hierarchijoje ar draugų susiradimo priemone, vertėtų vengti pernelyg stiprių išsireiškimų. Nors psichologai teigia, kad keiksmai sutvirtina kolektyvą, daugelis ir toliau mano, kad keiksmai darbe – nekompetentingumo, savikontrolės trūkumo ir nebrandumo požymis. 2012 metais JAV vykdytoje apklausoje 64 proc. darbuotojų sakė, kad apie nuolat besikeikiantį kolegą susidarys blogesnę nuomonę. 57 proc. pasakė, kad nebūtų linkę pakelti pareigose darbuotoją, leidžiantį sau biure naudoti netinkamus išsireiškimus. Įdomu, kad įpratimas naudoti nenormatyvinę leksiką priklauso nuo užimamos padėties: jei bendrai darbe keikiasi 51 proc. apklaustųjų, tai tarp aukščiausių vadovų ši dalis yra tik 13 proc.
5. Besikeikiančioms moterims verta būti dvigubai atsargesnėms – naudotis keiksmažodžiais gali būti taip pat efektyvu, kaip ir pavojinga. Pasak Vivian de Klerk, Rodso universiteto (PAR) lingvistės, šiurkščius išsireiškimus naudojančias moteris aplinkiniai vertina negatyviau nei tą patį darančius vyrus. Tyrėja iš N.Zelandijos Elizabeth Gordon tvirtina, kad visuomenėje egzistuoja stereotipas: besikeikiančią moterį klausytojai sieja su žema socialine klase ir netvirtais moraliniais įsitikinimais.
