Šv. Trejybės bažnyčios rūsyje buvo keliasdešimt netvarkingai įvairiais laikais sumestų karstų su palaidojimais. Rūsyje atlikti kompleksiniai archeologiniai-antropologiniai tyrimai.
Kadangi bažnyčia veikianti, o bazilijonų vienuolijos rūsys yra po pagrindiniu altoriumi, ypatingas dėmesys buvo skiriamas pagarbiam palaikų ir jų karstų iškėlimui, jų fiksavimui dėl galimo palaidotųjų asmenų atpažinimo ir tolimesniam saugojimui iki būsimo perlaidojimo.
Ką atskleidė rūsio tyrimai?
Rašytiniai šaltiniai atskleidžia nemažai detalių apie kai kurių su šia bažnyčia susijusių asmenų, dažniausiai ne vienuolių, mirtį: sužinome mirties dieną, palaidojimo vietą ar net mirties valandą. Tačiau šaltiniai dažniausiai neatskleidžia palaidotųjų amžiaus, ligų, mitybos įpročių ar mirties aplinkybių. Informatyviu šaltiniu tampa mirusiųjų palaikai, kurie, net ir praėjus keliems šimtams metų, išsaugo daugybę svarbių duomenų.
Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro mikrobiologė Irena Baublienė atliko rūsio vidaus mikrobiologinius tyrimus ir nustatė, kad visuose ėminiuose dominuoja Penicillium spinulosum Thom rūšies mikrogrybai, gyvuojantys pūvančioje medienoje, tarpstantys dirvožemyje ir daugelyje kitų gamtinių terpių. Šie mikrogrybai ir išskirtieji Nigrospora ir Chaetomium genčių mikrogrybai yra aktyvūs celiuliozės ardytojai ir gali sukelti alerginius ir kvėpavimo takų susirgimus. Todėl visi studentai ir tyrėjai rūsyje dirbo su apsauginiais kostiumais, kaukėmis, pirštinėmis.
Tyrimų metu buvo aptikti 53 karstai su palaidojimais ir dar apie 50–60 individų pavienių kaulų. Kai kuriuose karstuose besimėtančios 1965 m. laikraščių skiautės byloja, kad karstai paskutinį kartą į šį rūsį sunešti būtent tais metais. Dalis karstų puošti religiniais Šv. Jėzaus arba Šv. Marijos simboliais, kai kurie kitais ženklais (kaukolė ir kaulai ar pan.), dalis karstų juodai nudažyti, puošti baltais kryžiais ir pan.
Mokslininkai, ištyrę 53 karstus, juose rado tik 50 palaidotų asmenų – laikas suardė net trijų karstų palaidojimus. Kadangi visuose papildomai identifikuota mažiausiai po tris įsimaišiusius individus, bandymai atsekti kaulų priklausomybę buvo bevaisiai. Rūsyje būta ir vaikiško karsto liekanų, tačiau palaikų jame nerasta. Kituose karstuose šalia pagrindinių palaidojimų papildomai identifikuoti 26 individai. Pagal pastarųjų kūno padėtį nustatyta, kad jie galėjo būti išversti iš karstų.
Tarp palaidotų asmenų daugiausia buvo vyrų ir tik viena moteris, dauguma palaidotųjų buvo sulaukę garbaus amžiaus.
Mumijos – mįslės ir atradimai
Daug dėmesio sulaukė ir milžinišką šurmulį sukėlė mumifikuoti palaikai. Penkios mumijos buvo puikios būklės, o kitos šiek tiek apnykusios – telikę minkštųjų ar jungiamųjų audinių likučiai. Manoma, kad tam didelę įtaką padarė tiek ankstesni bandymai „tvarkyti“ kriptą, tiek pats jos mikroklimatas. Kai kurios prie akmeninių rūsio sienų prisiglaudusios mumijos pradėjo irti – jas veikė nuolat besikaupianti drėgmė, kuri siekė net 99 procentus.
Mumifikuoti palaikai nėra retas reiškinys. Nors prieš akis iškyla senovės Egiptas ir ten vyravusios subtilios balzamavimo tradicijos, palaikai gali mumifikuotis ir natūraliai – tereikia išlaikyti tas pačias sąlygas (temperatūrą, drėgmę ir pan.). Tačiau viena mumija užminė mįslę dėl galimo neįmantraus balzamavimo atvejo.
Bevalant palaikus, besiilsinčius karste Nr. 7, iš jų pilvo ertmės pabiro smulkios pjuvenos. Iš pradžių manyta, kad tai galimas karsto turinys – stambios drožlės, karsto čiužinio užpildas. Drožlių gausiai prikimšta buvo ne tik pilvo, bet ir krūtinės ertmė. Panašiõs viduramžiškos balzamavimo tradicijos Lietuvoje daugiau nepavyko aptikti.
Išlikusios trapios drabužių detalės reikalavo didelio mumijų tyrėjų atsargumo. Stengiantis išsaugoti kuo daugiau autentikos, šie palaikai nebuvo ardomi. Tad nebuvo įmanoma išgauti detalesnės informacijos apie konkretaus asmens sveikatos būklę.
Antropologiniai tyrimai atskleidė ligas
Likusių individų sveikatos būklės tyrimai išdavė tris pagrindines vienuolijos gyvenimo paslaptis. Vienuoliai ir bažnyčios vyresnieji galėjo turėti problemų, susijusių su mitybos įpročiais. Šią visuomenės dalį kankino podagra. Podagrą, „karalių ligą“, paprastai sukelia itin turtinga mityba ir gausus alkoholio vartojimas. Viena rečiausiai Lietuvoje fiksuojamų patologijų net tris kartus pasireiškė unitų vienuoliams ar kunigams. Ši liga dėl padidėjusios šlapimo rūgšties paprastai pažeidžia pėdų sąnarius.
Kitos patologijos – nespecifiniai blauzdikaulių uždegimai, šlaunikaulių kaklų pokyčiai ir raktikaulių pažeidimai – rodo gana aktyvų tų asmenų gyvenimo būdą. Nuolatinis judėjimas ar pasikartojantys judesiai paliko žymę kauluose.
Dažnas reiškinys, pasitaikantys tarp viduramžių vilniečių, yra šonkaulių lūžiai – net 15 iš 50 asmenų buvo lūžę šonkauliai. Palyginti su to paties laikotarpio miestelio ar kaimo vietovėmis, vilniečiai ryškiai išsiveržia į priekį. Tai lėmė intensyvesnis miesto gyvenimas ir suspaustos erdvės.
Du išskirtiniai traumų atvejai verti paminėti dėl kilusio pavojaus abiejų asmenų gyvybei. Vienas per 50 metų vyras kentėjo dešiniojo klubo sąnario displaziją. Pažeistas sąnarys, palyginti su priešinga puse, buvo seklesnis, tad tikimybė skausmingai išsinarinti koją buvo didesnė. Neabejojama, kad šis vyras turėjo šlubuoti, galbūt net naudotis lazdele. Kentėdamas įgimtą būseną šis asmuo patyrė ir gana rimtą traumą – sužalota krūtinės sritis. Fiksuoti daugybiniai šonkaulių lūžiai, didelė jų dalis suaugę su slanksteliais, o kraujosruvos pažymėjo beveik visą stuburą.
Šiuo metu būtų sunku įvardyti konkrečias priežastis, galėjusias sukelti tokį gyvybei pavojingą sužalojimą. Neabejojama, kad tai turėjo būti itin didelės energijos padarinys: užpuolimas ir sumušimas, kritimas iš didelio aukščio ar susidūrimas su tam tikru objektu. Pastarąjį atvejį galėtų iliustruoti motinos skundas iš XVII a., kuriame motina prašo nubausti vežiką, lėkusį dideliu greičiu ir partrenkusį jos dukterį. Nelaimingo atsitikimo auka gulinti mirties patale ir kenčianti baisias kančias.
Antrasis nukentėjęs asmuo buvo 35–40 metų vyras su kirstine žaizda kaktoje. Nors tai nebuvo šio žmogaus mirties priežastis, sužalojimas turėjo būti gana rimtas – gilios žaizdos ilgis siekė apie 5 centimetrus. Jokių kitų smurto požymių tarp palaikų nepavyko aptikti.
Ką pasakoja įkapės?
Didžioji palaidojimų dalis buvo labai suardyta, todėl tyrimų metu gerai išlikusių daiktų rasta nedaug. Visi radiniai – spalvoto šilko audinių fragmentai, brokatinių audinių skiautės, karsto pagalvėlių užvalkalai, metalinės karsto puošmenos, smulkios asmeninės vienuolių įkapės –buvo kruopščiai apžiūrėti. Tikėtasi rasti išlikusių inicialų ar ypatingų ženklų, kurie padėtų lengviau nustatyti mirusiųjų tapatybes ar visuomeninę padėtį.
Deja, aprangos ir drabužių fragmentų rasta labai mažai, o apavo išvis neaptikta. Kasdienis viršutinis unitų dvasininkų drabužis buvo ilgas, tamsus, stačia apykakle su gobtuvu, kurio priekyje prisiūtos dvi ilgos dvilinko audinio juostos, krintančios ant krūtinės. Vienintelis toks gobtuvas iš plonos rudos vilnos ir rudo aksomo kepurėlė buvo rasti brolio Inocento Janiševskio karste Nr. 31.
Atlikdami liturgines apeigas unitų kunigai privalėjo dėvėti epitrachilioną. Tai ilga liturginė juosta, pasikabinama per pečius ir krintanti kūno priekyje. Unitų bažnyčios kriptos tyrimų metu rasti 5 epitrachilionai ir jų fragmentai.
Mumifikavęsi dvasininko, palaidoto su epitrachilionu, palaikai buvo rasti karste Nr. 49. Šis epitrachilionas (ilgis ~251 cm, plotis – 9,5 cm) pasiūtas iš rudo audinio, o pakraščiai apsiūti metalo siūlų galionu. Iš to paties galiono ant stulos ilgųjų galų prisiūti 6 graikiški kryžiai (6x6cm). Ypač ilgas epitrachilionas (ilg. 279 cm, pl. 8–13,5 cm), pasiūtas iš raudono žakardinio audinio, puošto gelsvu ir žaliu augaliniu motyvu, rastas karste Nr. 19. Jo pakraščiai ir 7 lotyniški kryžiai pasiūti iš metalo siūlų galiono.
Dalis radinių yra ne vienus metus nešioti ir naudoti vienuolių daiktai. Pirmąją grupę sudaro paramanai. Paramanas (priedas prie mantijos) yra religinis stačiatikių vienuolio aprangos reikmuo, žinomas jau nuo IV a. Stačiatikių vienuoliai dėvėdavo jį po drabužiais ant keturių virvučių, pasikabinę ant nugaros, o virvutės ant krūtinės sudarydavo kryžių. Paramanas turėjo priminti vienuoliui prisiimtą kryžių, sekant Kristumi. Vienuoliai bazilijonai, davę amžinuosius įžadus, paramanus nešiojo pasikabinę ant krūtinės. Vilniaus unitų bažnyčios palaidojimų tyrimų metu aptikti 36 paramanai ir jų fragmentai: siuvinėti tekstiliniai Golgotos kryžiai, paramano pagrindai su juostelėmis, pakraščių apvadai ir kt.
Kita įdomi radinių grupė yra rožiniai. Rožinio karoliukų rasta dvylikoje karstų. Tai įvairių formų apvalūs ir ovalūs mediniai ir kauliniai rožinio karoliukai. Karste Nr. 26 rasti rožinio fragmentai, kur 36 mediniai karoliukai sujungti vario lydinio grandinėle. Ant to paties rožinio kabėjo ir apvalus vario lydinio medalionas su Jėzuitų ordino šventųjų atvaizdais. Averse pavaizduotas šv. Ignacas Lojola (1491–1556 m.) ir įrašas S. IGN. DE LOI, reverse – šv. Pranciškus Ksaveras (1506–1552 m.) ir įrašas S.FRANC.XA. Jėzuitas šv. Pranciškus Ksaveras buvo bebaimis Bažnyčios misionierius ir vienas pirmųjų Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos bendražygių.
Tyrimų metu nustatyta, kad 7 palaidotieji buvo iki 30 metų amžiaus, 13 – iki 40 metų amžiaus, dar 13 – iki 50 metų amžiaus ir 16 – vyresnio nei 50 metų amžiaus.
Karstuose rasti paramanai, unitų kunigų dėvėti epitrachilionai, palaidotųjų pavardės ir jų pareigos ant karstų rodo, kad dauguma rūsyje tirtų palaidojimų – vienuolių bazilijonų.
Užrašai ant karstų rodo, kad jie laidoti tarp 1717 ir 1788 m. Matyt, ir kiti karstai bei palaidojimai šioje kriptoje datuotini XVIII a., nors atneštieji iš kitur karstai gali būti ir kiek ankstesni.
Tolimesnių tyrimų perspektyva
Karstai su ištirtais palaidojimais laikinai sudėti bažnyčios kairiajame šone esančioje patalpoje. Radiniai bendru bažnyčios ir Kultūros paveldo departamento bei tyrėjų sutarimu iki būsimo perlaidojimo ir tolesnio saugojimo būsimame šios bažnyčios muziejuje arba palaidojimo kriptoje saugomi LDM Prano Gudyno restauravimo centre.
Kultūros paveldo departamentas ir unitų bažnyčia nutarė šiais metais organizuoti ir finansuoti tolesnius šio rūsio archeologinius tyrimus, t.y. ištirti rūsyje galbūt užkastus kitus palaidojimus ir tik po to spręsti klausimą dėl rūsio patalpos sutvarkymo ir parengimo kitoje vietoje pagarbiai perlaidoti ištirtus palaidojimus.
Aktyvūs Vilniaus gyvenimo dalyviai
Stačiatikiai nuo pat Vilniaus įsikūrimo buvo viena iš pagrindinių miesto etnokonfesinių grupių. XV a. pradžioje jų gausiausiai apgyvendintoje dalyje, vadinamajame „rusų mieste“, arba civitas Ruthenica, veikė jau keliolika cerkvių. Viena iš jų – ant kalvos prie vėliau iškilusių Aušros vartų maždaug 1374 m. pastatyta Švč. Trejybės cerkvė. Prie jos XV a. antrojoje pusėje pradėjo veikti ir vyrų vienuolynas.
Cerkvė greitai tapo reikšmingu stačiatikiškosios kultūros centru ir susilaukdavo paramos iš tokių magnatų kaip kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Jo rūpesčiu XVI a. pradžioje vietoje medinės iškilo monumentali mūrinė cerkvė ir varpinė. Dar labiau šio centro reikšmė išaugo po 1596 m. sudarytos Brastos unijos, kuri žymėjo naujos – graikų apeigų katalikų, arba unitų – konfesijos užgimimą. Unitai išlaikė Rytų liturginę tradiciją ir apeigas, tačiau bažnyčios galva pripažino jau nebe Konstantinopolio patriarchą, bet Romos popiežių.
Nors uniją rėmė valdovai, reikėjo labai pasistengti, kad ji būtų įgyvendinta ir pasiektų platesnius tikinčiųjų, tik nominaliai tapusių unitais, sluoksnius. Įgyvendinant uniją buvo reformuotas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas (Ordo Divi Basilii Magni), arba bazilijonai. XVII a. pradžioje vienuolijos reformų ėmėsi Vilniaus vienuolyno vyresnysis, vėliau Kijevo unitų metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis ir jo bendražygis šv. Juozapatas Kuncevičius, paskui tapęs Polocko unitų arkivyskupu ir 1623 m. ten pat nukankintas.
J.B.Rutskio ir J Kuncevičiaus vykdytos reformos apėmė keletą vienuolijos gyvenimo sričių. Viena vertus, jos atnešė organizacinių-struktūrinių pokyčių: 1617 m. buvo įsteigta Švč. Trejybės bazilijonų provincija, taigi iki tol autonomiškai tvarkęsi vienuolynai tapo pavaldūs centrinei provincijos valdžiai. Kita vertus, reformos paveikė ir vidaus gyvenimą. Nors ordino santvarkos pagrindu ir toliau išliko Šv. Bazilijaus Didžiojo regula, kur kas labiau akcentuotas vienuolių išsilavinimas, o bazilijonai katalikų ordinų pavyzdžiu iš kontempliuojančių atsiskyrėlių tapo vienuoliais, aktyviai besidarbuojančiais mokyklose, spaustuvėse ir misijose.
Prie vienuolyno veikė ne tik mokykla, bet ir spaustuvė, kurioje per daugiau nei 170 metų buvo išspausdinta maždaug 230 daugiausia religinio turinio knygų. Bazilijonai greitai įsiliejo į Vilniaus popiežiškosios seminarijos studentų gretas. Iki 1773 m. seminarijoje filosofo arba teologo išsilavinimą įgijo daugiau nei 80 bazilijonų. Tai liudija didelę išsilavinimo ir tinkamo teologinio pasirengimo reikšmę ordinui.
Religinio ir socialinio gyvenimo centras
Švč. Trejybės bažnyčia, kaip ir kiekviena ankstyvųjų naujųjų laikų bažnyčia, buvo religinio ir socialinio gyvenimo centras. Taigi nenuostabu, kad vienuolyno dienoraštyje matome išties įvairų ir įvykių kupiną XVIII a. antrosios pusės gyvenimą – šios bažnyčios ir vienuolyno kasdienio gyvenimo pulsą. Vienuoliai dalyvaudavo savo ir kitų vienuolijų bažnyčių religinėse apeigose, minėdavo šventes, disputuodavo teologijos klausimais, keliaudavo į kitus ordino provincijos vienuolynus, dalyvaudavo teismuose, rūpindavosi vienuolyno ir bažnyčios atnaujinimo darbais ar špitolėje globojamais vargšais.
Intensyvus vienuolių ir pasauliečių bendravimas neapsiribodavo vien tikėjimo sfera. Akivaizdu, kad ypatingi ryšiai siejo bazilijonus ir Vilniaus valdantįjį elitą, visų pirma unitiškąją dalį. Vienuolyne, dalyvaujant vyresniajam, būdavo rengiamos specialios sesijos, kuriose buvo sprendžiami su unitų špitolėmis susiję klausimai. Po burmistrų ir tarėjų rinkimų magistratas „pagal seną paprotį“ susirinkdavo Švč. Trejybės bažnyčioje, kur dalyvaudavo iškilmingose mišiose, o kitą dieną maldoje būdavo prisimenami visi magistrato mirusieji.
Antai 1777 m. sausio 19 d. vienuolyno dienoraštyje rašyta: „Išrinkti burmistrai – Nikodemas Pšemeneckis ir Juozapatas Minkevičius, – prieš duodami priesaiką, su visu magistratu atėjo išklausyti mišių, kurių metu išrinktiesiems burmistrams buvo duota pabučiuoti Evangeliją ir pateną. Pasibaigus šventosioms mišioms, jo malonybė tėvas vyresnysis iškilmingai sveikino visą magistratą ir išrinktuosius burmistrus. Rytojaus dieną buvo laikomos mišios už visus mirusius magistrato narius.“
Mirties samprata XVII–XVIII amžiuje
Dar vienas vienuolių ir pasauliečių bendravimo aspektas buvo mirtis. Viena vertus, vienuolių maldos buvo suvokiamos kaip turinčios ypatingą galią, todėl žmonės apdovanodavo vienuolius ir prašydavo melstis už juos, tikėdami, kad tai padės sutrumpinti skaistykloje praleisimą laiką ir išsaugoti jų atminimą. Kita vertus, kiekvienas pamaldus krikščionis trokšdavo būti palaidotas bažnyčioje ar bent jau kuo arčiau jos sienų.
Atsižvelgiant į šį tikinčiųjų poreikį, bažnyčios neretai būdavo statomos iš karto integruojant laidojimui skirtas erdves į jų struktūrą. Visa tai turėjo ne tik akivaizdžią religinę, bet ir socialinę reikšmę, kadangi tiek maldos už mirusiuosius, tiek jų laidojimas bažnyčioje tapdavo galimybe užmegzti artimesnius ryšius su bendruomenėmis, kurių politinė ir materialinė parama palengvindavo vienuolių gyvenimą.
Iš XVII a. antrosios pusės – XVIII a. vilniečių testamentų matyti, kad turtingesni žmonės dažnai pageidaudavo būti palaidoti (ir būdavo laidojami) ne tik bazilijonų, bet ir senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų, dominikonų Šv. Dvasios, bernardinų ir kitose bažnyčiose, taip pat stačiatikių Šv. Dvasios cerkvėje įrengtose kriptose.
Palaidojimo vietą nulemdavo ne karštas tikėjimas, bet socialinė padėtis. „Švenčiausiose“ vietose, tai yra bažnyčios viduje ir kuo arčiau pagrindinio altoriaus, būdavo laidojami svarbias pareigas ėję ar kitaip nusipelnę vienuoliai ir didelę įtaką turėję pasauliečiai, tuo metu ne tokie svarbūs žmonės būdavo laidojami šventoriuje už bažnyčios sienų.
Štai įrašas ant karsto Nr. 26 liudija, kad kriptoje buvo palaidotas Liadų (Baltarusija) vienuolyno vyresnysis ir ordino generalinis prokuratorius Florijonas Valickis, miręs 1750 m. liepos 6 d., būdamas 37 metų amžiaus, 11 metų praleidęs vienuolijoje. Kriptoje po (anuomet) palaimintojo Juozapato altoriumi, esančiu pagrindinio altoriaus dešinėje, 1778 m. rugpjūčio 12 d. buvo palaidotas vienuolyno geradarys burmistras Konradas Žilka. Daugiau nei keturiasdešimt metų bažnyčioje ir vienuolyne tarnavęs Aleksiejus buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčios tvarkymo darbus organizuoja ir finansuoja Kultūros paveldo departamentas kartu su Šv. Juozapato bazilijonų ordinu. Tyrimams vadovavo prof. Albinas Kuncevičius, istorinę medžiagą apie unitus, jų bažnyčią ir palaidojimus surinko doktorantas Martynas Jakulis, palaikų antropologinius tyrimus atliko doktorantė Justina Kozakaitė, karstuose surastus radinius konservavo ir aprašė aukščiausios kategorijos archeologinių radinių restauratorė, dėstytoja Vytautė Lukšėnienė. Tyrimo ir fiksavimo darbus vykdė ir archeologijos studentai, kuriems kartu tai buvo ir archeologinė-antropologinė praktika.
