Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentas L.Paukštė, grįžęs iš stažuotės Kinijoje, vėl kraunasi lagaminus.
Tiktai šį kartą jis išvyksta į kitą žemyną. Tris kursus baigęs vilnietis netrukus pradės stažuotę NASA Ameso mokslinių tyrimų centre Amerikoje.
Anot 21 metų L.Paukštės, pamatyti, kaip dirba tokios organizacijos, yra ne vieno noras. „Džiaugiuosi, kad turėsiu tokią galimybę. Jos siekiau ne tik dėl to, kad gyvenimo aprašyme atsirastų eilutė apie stažuotę NASA. Man svarbesnė patirtis, kurią įgysiu“, – tvirtino studentas, kurio stažuotę finansuos Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra.
Nors apie mokslo pasiekimus retai girdėti, L.Paukštė nekaltina visuomenės, kad ji mažai tuo domisi. Jis klausė – ar kiekvienam būtina žinoti apie kokio nors puslaidininkio veikimo principus?
– Į stažuotę JAV išvykstate rugpjūčio pabaigoje. Ar bendramoksliai, draugai į jus žvelgia su pavydu?
– Jeigu būčiau draugų ar bendramokslių vietoje, tikrai pavydėčiau. Ar jie man pavydi – negaliu atsakyti. Tiesiai nė vienas neprisipažino.
Sveikina, džiaugiasi, o kas yra žmogaus viduje – nežinia.
– Jūsų studijų sritis – sensorius, vadinamas „Musės akimi“. Kaip ją apibūdintumėte, kuo ji bus naudinga?
– Tas optinis sensorius fiziologiškai iš tiesų panašus į musės akį. Jis imituoja biologinius darinius, bus skirtas lėktuvų sparnų nuokrypiui matuoti realiuoju laiku.
Aiškindamas, ką veiksiu stažuotės metu, visada sakau, kad kai lėktuvas skrenda, jo sparnai būna šiek tiek užlenkti į viršų. Jie lankstosi priklausomai nuo įvairių perkrovų.
Pagal tai kuriami orlaiviai, sprendžiama, ar išlaikys išbandymus danguje. Jeigu sparnai per tvirti, jie gali tiesiog sulūžti. Konstrukcija turi būti lanksti.
Mane sudomino šis projektas, nes atitiko studijų sritį ir interesus. Tiesa, net nežinau, kur bus panaudoti tyrimų rezultatai. Gal aviacijos, gal kosmoso srityse.
– Jūsų pasirinktiems tyrimams Vilniuje pakanka erdvės ar čia jau visomis galimybėmis pasinaudota?
– Nemanau, kad Vilniuje pasinaudojau visomis galimybėmis. Pavasarį duris atvėrė Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras, kuris leidžia pasirinkti daug naujų veiklos sričių.
Šis centras koncentruojasi į fundamentinius dalykus, pavyzdžiui, medžiagų tyrimus.
– Vilniuje kuriasi mokslo ir technologijų centrai, įvairūs parkai, bet apie jų veiklą mažai girdėti. Kodėl taip – mokslininkai, išradėjai yra uždari ar visuomenė mažai domisi?
– Kaltinti mokslininkų arba visuomenės nevertėtų. Mokslininkai sutelkia dėmesį į darbą, mažiau jo skirdami rezultatams skelbti.
Neretai jie nesistengia paprasta kalba papasakoti, koks išradimo ar prietaiso veikimo principas.
O visuomenė domisi kitais dalykais, dažnai užmiršdama mokslą. Tačiau man kyla klausimas: ar paprastam piliečiui tikrai būtų naudinga žinoti kokio nors puslaidininkio veikimo principus?
Taip, mes mažai turime plačiai išgarsintų mokslininkų, nors daug jų yra nuveikę milžiniškus darbus savo srityse.
Žinomesnis tik Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto profesorius Virginijus Šikšnys, pretenduojantis į Nobelio premiją.
Genomo redagavimo įrankį atradęs V.Šikšnys išstūmė visą mokslo visuomenę į šviesą. Tai – pavyzdys, kaip vienas mokslininkas gali pasiekti, kad visas mokslas taptų žinomesnis.
– Ar jaunimas pakankamai skatinamas studijuoti tiksliuosius mokslus nuo mažens? Apskritai Vilnius – daugiau tiksliųjų ar humanitarinių mokslų miestas?
– Sunku pasakyti. Baigiau Vilniaus licėjų, tiksliuosius mokslus rinkausi, nes didelę įtaką darė tėvai.
Tačiau turiu draugų, kurie gilinasi į tas sritis, kurios tėvams yra visiškai nesuprantamos.
O prarasti paskatą mokytis fizikos ar matematikos mano bendraamžiai gali dėl kieno nors neatsargiai pasakytų žodžių: „Tu negali to išmokti.“
Pats spėjau įsitikinti, kad matematikos ne išmokstama, o prie jos priprantama. Ir apskritai matematika mokykloje ir universitete – du skirtingi dalykai.
Matematika licėjuje man sekėsi puikiai, o universitete teko prie jos pratintis. Juk matematika yra kalba ir ta kalba reikia išmokti kalbėti.
Beje, manęs kartais klausia – ar nekyla pavydas žvelgiant į draugus, kurie džiaugiasi vasara, pramogauja, o tu sėdi tarp keturių sienų mokydamasis? Atsakau, kad tikrai nesėdžiu užsidaręs. Mokausi, kaip sakau, tam tikrais gabalais – iš įvairių šaltinių stengiuosi susidaryti bendrą vaizdą.
Juk dabar yra tiek būdų mokytis. Žinoma, be paskaitų ir knygų neišsiversi. Be to, internete gali pasižiūrėti vaizdo įrašų, rasti įvairių straipsnių, uždavinių sprendimų, kurie sufleruoja kitų uždavinių sprendimus.
Kalimas – tikrai ne mokymasis. Mokymasis – kai žmogus supranta ir paprastais žodžiais moka paaiškinti dalyką. Tai, mano žodžiais, sumuštinio principas. Turi mokėti paaiškinti, kur yra duona, sviestas, sūris. Kai žmogus sugeba išskaidyti sudėtingą dalyką į gabalėlius, tai ir yra tikrasis mokymasis.
– Šią vasarą taip pat stažavotės Kinijos telekomunikacijų bendrovėje „Huawei“.
– Taip, nusišypsojo laimė. Ši stažuotė buvo susijusi su telekomunikacijų sritimi.
Ji buvo padalyta į dvi dalis. Pirmąją savaitę lankėmės Pekine, mokėmės kinų kalbos, studijavome kinų kultūrą. Teko lankyti ir kaligrafijos, piešimo pamokas, kurios kartais užtrukdavo ir šešias valandas per dieną.
Kinų kalbos šiek tiek pramokau, net parduotuvėje pavykdavo susikalbėti. Be to, lankėmės Tiananmeno aikštėje, kopėme į Didžiąją kinų sieną, vaikščiojome po Vasaros rūmų parką, Uždraustąjį miestą.
Kitą savaitę kartu su stažuotėje dalyvavusiais studentais praleidome Šendžene, pagrindinėje „Huawei“ būstinėje.
Tai – ištisas rajonas, kuriame yra ir universitetas, viešbučiai, įvairūs biurai, mokymo centrai, parodų salės.
Turėjome sukurti mobiliojo ryšio tinklą, įvairių televizijos paslaugų, prieigą prie interneto.
Klausėmės paskaitų apie 2G, 3G, 4G technologijas, optinius tinklus. Išbandėme ir „Huawei“ sukurtus produktus.
Nustebino ir kinų požiūris į darbą. Ten vertinamas bet koks. Tad grįžęs sakau, kad nereikia bijoti jokio darbo, reikia stengtis jį atlikti kaip galima geriau.
O daugiausia pinigų uždirbsi, kai darysi geriausia, ką sugebi. Deja, pas mus dažniausiai iš pradžių galvojama apie pinigus.