Šią dinozauro fosiliją viename Mianmaro gintaro turguje praėjusiais metais aptiko viena iš tyrimo autorių Lida Xing iš Kinijos žemės mokslų universiteto.
Šis atsitiktinis radinys leidžia naujai pažvelgti į išnykusius plunksnuotus padarus ir į pačių plunksnų evoliuciją.
„Tai yra naujas informacijos šaltinis, kurį verta intensyviai tirti bei saugoti kaip fosilijų šaltinį“, – sakė Ryanas McKellaras, vienas iš mokslininkų, prisidėjusių prie tyrimo, kurio rezultatai buvo paskelbti moksliniame JAV žurnale „Current Biology“.
Mokslininkai yra įsitikinę, kad gintare išliko ne priešistorinio paukščio, o dinozauro liekana, nes, anot R.McKellaro, „uodega yra ilga ir lanksti“.
„Naujajame objekte išliko jauno individo uodega, susidedanti iš aštuonių slankstelių; juos supa plunksnos; išliko jų trimatė struktūra ir mikroskopinės detalės“, – aiškino Saskačevano karališkojo muziejaus Kanadoje mokslininkas, šios studijos bendraautorius.
Nors visa jo uodega buvo plunksnuota, dinozauras veikiausiai negalėjo skraidyti, pažymėjo paleontologas.
Plunksnos tikriausiai buvo svarbios šių gyvūnų poravimosi ritualams bei padėdavo reguliuoti organizmo temperatūrą, sakė R.McKellaras.
Jau anksčiau buvo rasta gintare užsikonservavusių plunksnų, menančių dinozaurų laikus, bet šį kartą mokslininkai sugebėjo patikimai susieti šį radinį su dinozauru, nurodė tyrinėtojai.
Mokslininkai ištyrė inkliuzą kompiuterinės tomografijos skeneriu ir mikroskopu.
Jų tyrimas parodė, kad plunksnos buvo tamsiai rudos viršuje, o apatinėje pusėje jos buvo šviesesnės arba baltos. Aplink kaulus buvo minkštųjų audinių sluoksnis – tai rodo šiame inkliuze išlikę hemoglobino geležies pėdsakai.
Šis atradimas paskatino prisiminti mokslinės fantastikos filmą „Juros periodo parkas“, kuriame vaizduojama, kaip mokslininkai sugebėjo klonuoti dinozaurus iš šių gyvūnų DNR, rasto gabalėlyje gintaro.
Gintaras – suakmenėję medžių sakai – dažnai naudojamas papuošalams gaminti, tačiau R.McKellaras teigė, kad pastarasis radinys pabrėžia paleontologinių gintaro tyrimų svarbą.
„Gintaro gabalėliuose užkonservuotos mažytės senovinių ekosistemų momentinės nuotraukos, tačiau jie išsaugo mikroskopines detales, trimatę sandarą ir netvirtus audinius, kuriuos kitokiomis sąlygomis tyrinėti yra itin sudėtinga“, – sakė mokslininkas.
