Apie Antarktidos žemyną žmonės sužinojo dar XIX a. pradžioje, tačiau aktyvesni pietų poliarinių kraštų tyrimai pradėti vėliau.
Keliautojas, poliarinių sričių tyrinėtojas R.Amundsenas ir pats labiau domėjosi šiaurinėmis sritimis – jo ekspedicija pirmoji sėkmingai praplaukė šiaurės vakarų jūrų keliu nuo Grenlandijos iki Aliaskos bei nustatė Šiaurės magnetinio poliaus tašką. Jis ruošėsi keliauti į Šiaurės ašigalį, tačiau sužinojęs, kad 1909-aisiais jį jau pasiekė Robertas Piris, nusprendė traukti į Pietų ašigalį.
1910 metais R.Amundsenas pasiekė Antarktidą, o 1911 m. spalio 20 d. pradėjo savo ekspediciją į Pietų ašigalį. Šunų kinkiniais vykusi jo vadovaujama grupė piečiausią planetos tašką pasiekė po 35 dienų, gruodžio 14-ąją.
R.Amundseno pasiekimas oficialiai paskelbtas 1912 m. kovo 7 d., jam atvykus į Hobartą Australijoje. Jis tapo pirmuoju žmogumi, pabuvojusiu Pietų ašigalyje, taip pat pirmuoju, pasiekusiu ir Pietų, ir Šiaurės ašigalius.
Beje, tuo pačiu metu Pietų ašigalį bandė pasiekti ir britų keliautojas Robertas Skotas su grupe. Jie Pietų ašigalį pėsčiomis pasiekė 1912 metų sausio 18 dieną, tačiau ši grupė grįždama tragiškai žuvo.
1956 m. spalį JAV karinių jūrų pajėgų grupė pradėjo statyti pirmąją stacionarią Amundseno-Skoto Pietų ašigalio stotį, kuri veikia nuo 1957 m.
