Abi kolbos buvo sujungtos vamzdeliais, o elektros kibirkštimi imituotas žaibo išlydis. Vos po kelių dienų vanduo abiejose kolbose tapo žalsvai gelsvos spalvos – eksperimento metu susidarė aminorūgščių, riebiųjų rūgščių, cukrų ir kitų organinių junginių mišinys.
Atrodė, progresas nesustabdomas, tereikia tik dar šiek tiek palaukti – ir gyvybė pati ims ropštis iš kolbų. Tačiau viskas pasirodė esą daug sudėtingiau. Panašūs tyrimai buvo tęsiami dar pusę šimtmečio, bet gyvybė taip ir neatsirado.
Tuo metu buvo manoma, jog didžiausia problema slypi baltymuose. Buvo laikomasi nuostatos, jog fermentai (o tai ir yra baltymai) vieninteliai atsakingi už visas ląstelių biocheminių reakcijų katalizines funkcijas, taigi ir už pačią gyvybę.
Ir nors baltymai gaunami sujungus aminorūgštis, kurių visai nemažai buvo gauta eksperimento metu, bėda ta, kad baltymų mūsų organizme yra milijonai ir kiekvienas iš jų – tai tarsi mažas stebuklas. Štai, kad ir kolagenas. Norint jį gauti, tinkama seka reikėtų sudėlioti daugiau kaip tūkstantį aminorūgščių.
Dar daugiau – net jeigu atsitiktinai aminorūgštys ir susidėliotų į baltymą, jis būtų visiškai nenaudingas, jei baltymo nebūtų galima atgaminti. O tam reikalingos nukleorūgštys.
Taigi, paradoksali situacija: baltymai negali egzistuoti be nukleorūgščių, o jų veikla be baltymų yra netikslinga.
Mokslininkai tuomet priėjo akligatvį ir situacijos niekaip negalėjo paaiškinti. Buvo gūžčiojama pečiais ir klausiama – nejaugi abi medžiagos atsirado vienu metu turėdamos vienintelį tikslą – paremti viena kitą?
Vis dėlto, tai buvo 1953-aisiais. Vėliau paaiškėjo, jog šimtam biocheminių reakcijų katalizavimui baltymai nėra būtini. Tai gali atlikti ir viena nukleorūgščių – ribonukleorūgštis (RNR).
Beje, tuo metu buvo manoma, kad nukleorūgštys susiformavo vėliau nei baltymai – tuo tarpu dabar, manoma, jog veikiau buvo atvirkščiai – ir netgi egzistuoja hipotezė, kad RNR susiformavo iš katalizinę funkciją turėjusios savo pirmtakės. Kitaip tariant, manoma, jog kertinis gyvybės atsiradimo žingsnis buvo RNR atsiradimas.
Beje, per visus tuos dešimtmečius buvo daugiau sužinota ir apie ankstyvąsias sąlygas žemėje. Pavyzdžiui H.Urey’us laikėsi prielaidos, kad tuometinė atmosfera buvo redukcinė – t. y. Tokia, kurioje nėra laisvo deguonies. Dabar gi manoma, kad atmosfera buvo neutrali. Taigi, atsižvelgiant į visą naują informaciją, eksperimentas buvo pakartotas dar kartą. Šiame variante buvo naudojamos daug sudėtingesnės sąlygos, tiksliau atitinkančios buvusias ankstyvojoje Žemėje.
Kaip pagrindinė statybinė medžiaga buvo naudojamas formamidas – junginys, turintis anglies, azoto, deguonies ir vandenilio atomų. Bene didžiausias šio eksperimento skirtumas tas, kad be kitų sąlygų, eksperimentinis indas buvo nuolat veikiamas lazerių ir supurtomas, taip imituojant meteoritų smūgius ir nuolatinius ugnikalnių išsiveržimus. Formanido virtimui RNR bazėmis tai pasirodė esantis itin stiprus veiksnys.
Keista, tačiau vykdant eksperimentą, ganėtinai greitai atsirado visai nemaža visų keturių RNR sudarančių bazių koncentracija. Mokslininkai neabejoja, jog tęsiant eksperimentą, ir pasiekus dar didesnę jų koncentraciją, bazės jungtųsi į RNR.
O kas būtų vėliau? Nejaugi šįkart galiausiai kažkas tikrai išsiropštų iš kolbų? Juk remiantis naujausiomis mokslo žiniomis, greičiausiai kaip tik taip ir susiformavo gyvybė. Taip ir šiuo atveju: atsiradus RNR, turėtų prasidėti sparti tolimesnė cheminė evoliucija, galiausiai atvesianti iki gyvybės.
Mokslininkai kol kas neskuba taip drąsiai spėlioti, nors ir neneigia, jog tai galimas scenarijus. Belieka tik kantriai laukti ir domėtis tolimesne tyrimų eiga.
Plačiau su atliktu eksperimentu galite susipažinti čia.
