Netoli Burgoso kasinėjama kapavietė iš esmės savo radiniais mokslininkų per daug nestebina. Žinoma ir kada ji atsirado, ir kas joje palaidota – pilietinio karo dalyviai. Tačiau puikiai išsilaikiusios smegenys nustebino ir visko mačiusius mokslininkus. Vietovė itin drėgna, pakankamai šilta, o nuo palaidojimo praėjo daugiau nei 80 metų.
Visi kiti minkštieji audiniai suiro taip, kaip ir įprasta tame regione, o štai smegenys išliko.
Mokslininkai aiškina, kad prie to prisidėjo tobulas aplinkybių sutapimas. Nors Ispanijoje šilta, toje vietovėje temperatūra būna šiek tiek žemesnė už vidurkį. Tiesa, smegenys gerokai susitraukė – dabar jos yra 20–30 proc. savo originalaus dydžio.
Karo aukos kape palaidotos 1936 metų vasarą. Molingas gruntas ir lietus tarsi sulėtino kūnų irimą. Jie pamažu neteko drėgmės ir traukėsi, o gruodį savo struktūra jau tikriausiai priminė muilą. 45-iuose iš 104 kapų susiformavo vadinamasis „kapų vaškas“ –žmogaus riebalų sluoksnis, kuris natūraliai padengia palaikus aplinkoje, kurioje yra mažai deguonies. Ši medžiaga apsaugojo kūnus nuo irimo, tačiau bėgant laikui rūgštus dirvožemis pasiekė palaikus ir jie pradėjo irti.
Tačiau kaukolės apsaugojo smegenis nuo dirvožemio poveikio ir jos išliko. Daug mažesnės nei buvo prieš 80 metų, tačiau visos detalės ir bendra struktūra vis dar pastebima. Beje, viename kūne išliko ir kitas organas – širdis.