Toji žiedadulkė, kad ir kokia graži bebūtų, tarsi maža bombelė, nutūpus ant akių ar nosies gleivinės, vaizdžiai tariant, sprogsta ir sukelia alerginę reakciją, įžiebia tikrą alergijos gaisrą.
Tad patyrinėkime – kas gi toji žiedadulkė? Jau prieš 100 metų buvo nustatyta, kad žiedadulkės yra alergenai. Žiedadulkės – tai augalo mikrosporos. Jos plinta įvairiais būdais: a) jas platina vabzdžiai ir paukščiai – ypač ryškiai žydinčių, kvepiančių augalų; b) jas taip pat išnešioja vėjas – lengviausiai su vėju pakyla išdžiūvusios, sausos žiedadulkės; c) patenka į gyvenamuosius būstus su dulkėmis. Manoma, kad vienas augalas išbarsto apie 109 žiedadulkių. Augalų žiedadulkių struktūra geriausiai matoma per elektroninį mikroskopą.
Labai skirtingos
Jos viena nuo kitos labai skiriasi. Iš išorės žiedadulkes dengia apvalkalas, viduje yra intina ir protoplastai, kuriuose slypi visa augalo genetinė informacija. Išoriniame apvalkale – ekzinoje – yra daugybė kiaurymių. Žiedadulkės būna nuo 10 iki 50μm dydžio.
Žiedadulkės alerginė medžiaga yra intinoje – tai baltymas. Tas baltymas gali būti alergenu. Alergenas – tai antigenas, sukeliantis alerginę reakciją. Antigenas – tai svetima organizmui medžiaga, ir atsiradusi organizme arba į jį patekusi iš išorės, sužadinanti specifines imunines – humoralines ar/ir ląstelines – reakcijas.
Alergenais gali būti visos medžiagos, esančios žmogaus aplinkoje – išskyrus fizinius veiksnius (šaltį, ultravioletinius spindulius, karštį, drėgmę ir t.t.). Dažniausiai alergenai yra baltyminės kilmės medžiagos, kurių molekulinė masė yra nuo 5000 iki 50 000 daltonų. Alergeno aktyvumas priklauso nuo jo molekulių cheminės sandaros ir antigeninės determinantės – tos molekulės dalies, prieš kurią gaminasi antikūnai.
Dalis alergenų yra nedidelės molekulinės masės, paprastos cheminės sudėties medžiagos, vadinamos haptenais. Jos tampa visaverčiu alergenu tik organizme susijungusios su baltymais. Dauguma haptenų yra cheminės medžiagos, vaistai. Alergenuose yra daugybė antigenų, sukeliančius nevienodo stiprumo imuninį atsaką.
Žiedadulkės sukelia šienligę. Pakanka kelių žiedadulkių, kad prasidėtų ligos simptomai. Kai kuriose pasaulio šalyse sudaromi alergizuojančių augalų žydėjimo kalendoriai, tačiau jie kasmet skiriasi, nes priklauso nuo sezono trukmės, oro temperatūros ir drėgmės. Europos žiedadulkių monitoringo tinklo žiedadulkių koncentracijos tyrimų rezultatai skelbiami svetainėje polleninfo.org
Negali gerti konjako
Lietuvoje yra šie augalų žydėjimo periodai: 1) medžių; 2) pievų žolių; 3) piktžolių.
Pavasarį Lietuvoje alergiją dažniausiai sukelia beržo, lazdyno, ąžuolo, alksnio žiedadulkės. Šie medžiai žydi kovo – gegužės mėnesiais.
Beržas turi virš 36 antigenų. Galimos kryžminės reakcijos su lazdyno riešutais, mango vaisiumi, morka, žemės riešutu, paprika, anyžiumi, salieru, pelyno, motiejuko ir ambrozijos žiedadulkėmis.
Pušų žiedadulkės, nors jų išdulka labai daug, nėra alergeniškos ir šienligės nesukelia. Alergenai yra ne tik medžio žiedadulkės, bet ir visas medis, jo vaisiai, uogos (dėl bendrų antigenų). Jautriems lazdyno žiedadulkėms asmenims riešutai gali sukelti šienligės arba alergijos maistui būdingus simptomus, pasireiškiančius staiga prasidėjusiu viduriavimu, gerklės perštėjimu, dilgėline.
Alergija lazdyno žiedadulkėms Lietuvoje yra ypač dažna. Lietuvoje augantys medžiai, tokie kaip klevas, drebulė, ąžuolas, kaštonas, liepa, eglė, pušis retai sukelia alergines reakcijas, nors jau yra išskirti jų alergenai. Jautrūs ąžuolo žiedadulkėms asmenys negali gerti konjako, kuris brandinamas ąžuolinėse statinėse. Galimos kryžminės ąžuolo reakcijos su gingkmedžiu.
Alergizuojančios žolės
Lietuvoje dažniausiai alergiją sukelia šių žolių žiedadulkės: šunažolės, motiejuko, pašiaušėlio, miglės, eraičino, rugių, avižuolės, dirsės, įvairių kitų varpinių augalų. Šios žolės dažniausiai žydi gegužės – liepos mėnesiais ir mūsų šalyje yra pagrindiniai šienligės sukėlėjai. Didžiausia žiedadulkių koncentracija būna paryčiais, o šienligei sukelti pakanka 25 – 50 žiedadulkių. Šaltu, lietingu oru žiedadulkės nusėda, todėl jų koncentracija ore būna mažiausia.
Motiejukas yra vienas labiausiai paplitusių miglinių (Poaceae) šeimos augalų. Motiejuko alergenai yra vieni išsamiausiai ištirtų alergenų. Rasti 26 miglės žiedadulkių alergenai, o vienas jų komponentas yra profilinas, identiškas salierų profilinui.
Kryžminės reakcijos vyksta tarp įvairų žolių žiedadulkių. Šunažolė labai dažna pievų žolė, ja daugiausiai užsodintos Lietuvos kultūrinės pievos. Šunažolės alergenai telkiasi ne tik žiedadulkėse, bet ir lapuose bei stiebe.
Piktžolių žiedadulkės yra labai alergeniškos. Stipriausias žinomas žolių žiedadulkių alergenas yra yra ambrozijos alergenas. Ambrozija paplitusi Šiaurės Amerikoje, kai kuriuose Rusijos Krasnodaro stepių rajonuose. Ji pradeda žydėti vėlai – liepos pabaigoje ir rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais Manoma, kad vienas iš ambrozijos žiedadulkių alergenų yra profilinas, todėl yra galimos kryžminės reakcijos su agurkinių šeimos atstovais: agurkais, melionais, cukinijomis, arbūzu. Aprašomos kryžminės reakcijos su persimonu, rūgštyne, saulėgrąža.
Lietuvoje alergeniškiausios yra šios piktžolės: kietis arba pelynas (žydi liepos gale – rugpjūčio mėnesį), varputis , balanda. Pelynai, arba kiečiai, sukelia kryžmines reakcijas su ramunėlėmis, ramunėmis, gerberomis ir kitais astriniais ( graižažiedžiais). Yra aprašytos kryžminės reakcijos tarp pelyno, salierų, morkos ir Apiaceae šeimos ( anyžiaus, koriandro, krapų, kmynų).
Kas yra šienligė
Alergija žiedadulkėms pasireiškia liga, vadinama šienlige arba polinoze ( gr. polen – žiedadulkė). Tai alerginis susirgimas, kuri dažniausiai pasireiškia alergine sloga ir alerginiu akių junginių uždegimu. Šiai ligai yra būdingas simptomų sezoniškumas, t.y. ligos simptomai pasikartoja kasmet tuo pačiu metu. Paprastai šienligės metu pažeidžiamos abi akys. Ligai būdingas niežulys, junginių paraudimas, pabrinkimas, vandeningos išskyros (ašarojimas), vokų paraudimas ir patinimas. Kartu yra ir alerginio rinito simptomai: čiaudulys, vandeningos išskyros iš nosies, niežulys, nosies užburkimas) – visa tai dar vadinama tai vadinama alerginiu rinokonjunktyvitu. Šienligė gali būti susijusi ir su kitomis alerginėmis ligomis – bronchine astma, atopiniu dermatitu.
Literatūros šaltinis – Klinikinė alergologija: vadovėlis / R. Dubakienė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. – 368 p.: iliustr.
