„Tirpitz“ buvo 251 metro ilgio laivas, ir jame tarnavo 2000 jūreivių. Šis didžiulis karo laivas turėjo keturis bokštelius, kiekviename jų stovėjo p du pabūklus. „Tirpitz“ su savimi gabenosi ir keturis „Arado Ar 196“ lėktuvus. Tai išties buvo įspūdingas karo laivas, į vandenį nuleistas dar 1936 metais.
Pagrindinė „Tirpitz“ užduotis buvo užkirsti kelią Sąjungininkų invazijai, sutrikdyti britų ir sovietų logistikos linijas ir įbauginti visus Vokietijos priešus. Tačiau didelis laivas tiesiog traukte traukė Sąjungininkų dėmesį, todėl nemažai laiko „Tirpitz“ tiesiog slapstėsi Norvegijos florduose. Šios slėpynės nebuvo lengvos ne tik dėl didžiulių laivo gabaritų, bet ir dėl Norvegijoje dirbančių šnipų – o taip pat ir britų atkaklumo. „Tirpitz“ įgula kirto pakrantės medžius ir juos dėjo ant laivo denio, bandydama paslėpti „Tirpitz“ nuo žvalgybos iš oro. Taip pat buvo naudojama chlorsulfato rūgštis, kuri leido sukurti dirbtinį rūką.
Visos šios pastangos galiausiai nuėjo veltui. Ir taip praktiškai nenaudingas laivas po kelių operacijų galiausiai Karališkųjų oro pajėgų buvo nuskandintas 1944 metų lapkritį. Tiesiogiai į „Tirpitz“ pataikė dvi bombos, kurios sukėlė vidinį sprogimą, laivas apsivertė ir nuskendo. Vėliau jo liekanos buvo surastos gana lengvai ir net panaudotos kišeniniams peiliams gaminti.
Visa tai – jau istorija – tačiau gamta ją vis dar prisimena. Claudia Hartl iš Johano Gutenbergo universiteto Maince netoli Altos miesto vakarų Norvegijoje tyrinėjo pušis, kai pastebėjo šį tą neįprasto – senesni medžiai neturėjo rievių. Rievės susidaro medžiams augant ir netgi leidžia labai tiksliai nustatyti medžio amžių. Jas aplinkiniai jaunesni medžiai turėjo – o štai senose pušyse buvo didžiuliai tarpai be rievių.
C.Hartl žino, kad didžiulis šaltis ar kitos neįprastos aplinkybės gali sutrikdyti medžio augimą – tačiau mokslininkės atradimas neatrodė kaip gamtinių reiškinių pasekmė. Kadangi rievės yra tarsi gamtos metraštis, mokslininkė nesunkiai atsekė laikotarpį, kai medžiai nustojo augti. Taigi, visi pirštai rodė į „Tirpitz“ ir tą dirbtinį rūką, kadaise naudotą maskuoti besislapstantį nacistinės Vokietijos pasididžiavimą.
Aitrių rūgšties garų paragavusios pušys neaugo net 9 metus. Vėliau po truputį atsigavo, tačiau tik po maždaug 30 metų jų augimas normalizavosi. Jos ir šiandien tebeauga, savo viduje slėpdamos prisiminimą apie tuos neramius laikus. Mokslininkai neabejoja, kad panašių pasekmių dirbtiniai rūkai turėjo ir kituose Europos miškuose, kur tik buvo naudojami.
Antrasis pasaulinis karas jau seniai baigėsi, tačiau jo gamtai padaryta žala tiriama iki šiol. Medžiai atsigavo, o nuskendę laivai tapo buveine vietinei florai ir faunai. Tačiau kai kurie nuskendę ginklai dar gali sukelti gamtines katastrofas, apie kurias sunku net pagalvoti. Pavyzdžiui, pernai viena moteris Vokietijoje iš upės pakėlė į gintarą panašų daiktą. Jis jos palto kišenėje greitai išdžiūvo, o tada užsidegė – tai buvo baltasis fosforas, kadaise naudotas padegamosiose bombose.
