Kompanija „SpaceLife Origin“ nori išsiųsti į kosmosą besilaukiančią moterį – kartu su puikiai parengta, aukščiausio lygio medicinos komanda. Ši misija truktų nuo 24 iki 36 valandų, o po gimdymo mama ir vaikas, žinoma, būtų grąžinti į Žemę.
„Kruopščiai suplanuota ir atidžiai prižiūrima misija sumažina įvairių pavojų riziką. Viskas būtų daroma beveik Vakarų standartais, kurie yra sukurti taip, kad padėtų mamai ir vaikui“, – rašoma „SpaceLife Origin“ svetainėje.
Kompanija nustatė, kad preliminarus misijos laikas galėtų būti 2024 m., tačiau kyla labai daug klausimų. Vienas iš pagrindinių – kam to reikia?
Vienas iš kompanijos administratorių Egbertas Edelbroekas sako, kad gebėjimas gimdyti kosmose gali užtikrinti žmonių išlikimą. Jei kada nors Žemėje kiltų katastrofa, kurią, kaip mano E.Edelbroekas, sukeltų klimato kaita, žmonės turėtų išsikraustyti ir apsigyventi kitur. Bet kur – kur jie nusileistų, imtų statyti namus ir kurti šeimas.
„Žmonių gyvenvietės ne Žemėje būtų visiškai beprasmės, jei nemokėtume gimdyti ir priimti gimdymo kosmose“, – teigia E.Edelbroekas.
Jei žmonės iš tikrųjų kada nors iškeliautų toliau nei mūsų planeta – tik ne apsilankymui, o gyvenimui – įmanoma, kad kai kurios moterys kelionės metu jau lauktųsi arba pastotų nusileidus. Tai leidžia įsivaizduoti mažus vaikus, bėgiojančius Marse su kosmonautų kostiumais ir deguonies balionais ant nugarų.
Žinoma, šiame scenarijuje nekalbama apie tai, kad žmonija turėtų būti išsprendusi ir su tolimomis kosmoso kelionėmis susijusias problemas – nes technologijos, leidžiančios keliauti toli į kosmosą, dar neegzistuoja.
Kol kas mokslininkai dar bando išsiaiškinti, kaip palaikyti saugusių žmonių sveikatą ilgą laiką gyvenant Tarptautinėje kosminėje stotyje, kuri yra kosmose, bet kurią nuo didelės kosminės radiacijos saugo Žemės magnetinis laukas.
Kitaip sakant, žmonija dar yra labai toli nuo keliavimo ar gyvenimo kosmose – o reprodukcija yra tik vienas laiptelis labai aukštose kopėčiose.
E.Edelbroekas teigia, kad jam jau pavyko susitikti su keliomis privačiomis kosminių skrydžių bendrovėmis, kurios sutinka paleisti erdvėlaivį ir su žmonėmis, kurie ryžtųsi šią misiją apmokėti.
Jis aplankė ir Amerikoje populiaraus „išgyvenimo“ (angl. survivalism) judėjimo atstovus. Šie žmonės aktyviai ruošiasi įvairioms katastrofoms ir išleidžia tūkstančius dolerių prabangioms slėptuvėms. E.Edelbroekas sako, kad kalbėjosi ir su moterimis, kurios nori būti įrašytos į istoriją, kartu su savo vaikais.
Ar neprieštarauja priesaikai?
Sakykime, kad kompanija sugebės gauti viską ko reikia: pinigus, erdvėlaivį ir savanorę – o kas bus po to? Dar prieš pakylant nuo žemės kompanija sulauks daugybės klausimų iš įvairių institucijų – ir, tikriausiai, iš daugiau nei vienos šalies.
Juk komerciniai kosmoso skrydžiai nacionalinėmis sienomis neapsiriboja. Kitaip sakant, misijoje galės dalyvauti amerikietė, kuri skris japonų sukurtoje kapsulėje, kurią gabens Indijoje sukurtas erdvėlaivis – o medicinos komandą sudarys profesionalai iš įvairių šalių.
Tokiame scenarijuje sunku nustatyti, kas ką turėtų reguliuoti. JAV moterys persekiojamos ir net suimamos už tai, kad palieka savo vaikus neprižiūrimus ir stato juos į pavojų.
Dėl to kyla klausimas, ar moters pasirinkimas gimdyti kosmose, kuris yra pavojingesnis nei šaligatvis prie parduotuvė, galės būti laikomas nusikalstama veikla? Dar yra ir etikos klausimas.
Ar tikrai etiška siųsti nėščią moterį į kosmosą? Ir ar gydytojai nepažeistų savo priesaikos, kuri skamba maždaug taip: „Pirmiausia – jokios žalos“. Juk atrodo tikrai sunku įsivaizduoti, kad besilaukiančios moters lydėjimas į kosmosą ją atitinka.
„Daugelis nėščiųjų, kurias pažįstu, žino, kad gali gauti visą reikiamą medicininę pagalbą prieš, per ir po gimdymo. Statyti žmogų į situaciją, kurioje jis būtų tūkstančiai kilometrų nuo pilnos medicininės pagalbos yra nepatartina“, – teigia kosmoso medicinos profesorė Virginia Wotring.
Įdomu ir tai, kaip kompanija sugebės misiją išsiųsti tada, kada reikia. Be to, astronautai dažniausiai patiria tris kartus didesnę gravitacijos jėgą kylant į orbitą, o paleidus erdvėlaivį skubiai ar avarinio nusileidimo metu ši jėga dar patrigubėja. Kokią įtaką tai gali turėti besilaukiančiai moteriai, nėra žinoma.
Vaikams gravitacijos reikia
Labai mažai informacijos, kas gali nutikti orbitoje. Nors eksperimentai jau buvo atlikti, jie apsiribojo pelėmis, žuvimis, driežais ir bestuburiais. XX a. prad. į kosmosą išsiųstos besilaukiančios žiurkės pagimdė jauniklius su nepilnai išsivysčiusia vestubuliarine sistema ir vidine ausų struktūra, padedančia orientuotis. Kaip ir įtarė mokslininkai, gravitacijos nebuvimas jauniklius išbalansavo ir nors ilgainiui viskas susitvarkė, pamoka buvo aiški: gyvūnų jaunikliams gravitacijos reikia.
Dabar įsivaizduokime vaiko gimimą kosmose. Visų pirma, nėščia moteris nesugebės pasivaikščioti, kad sumažintų sąrėmių skausmą ar pasinaudoti gravitacija stumiant.
Epidurinio nuskausminimo idėja irgi atrodo bauginanti – nes anestezeologui reikėtų įsitikinti, kad pacientas nesujudės jam duriant adatą į epidurinį tarpą, esantį tarp dviejų slankstelių apatinėje stuburo dalyje.
Įvairūs kūno skysčiai irgi nebūtų veikiami gravitacijos, todėl susitelktų į burbulus ir skrietų kapsulėje. Be to, gimus vaikui, jo pirmasis įkvėpimas būtų uždaroje metalinėje dėžėje, kurioje deguonis yra gaminamas dirbtinai.
„Vaikas kvėpuos deguonimi, kuris skiriasi nuo deguonies Žemėje. Suaugusieji prie to prisitaiko, bet naudojantis savo plaučiais pirmą kartą... Ar būtų skirtumas? Nežinau“, – teigia V.Wotring.
Abejonės dėl kompetencijos
Nežinomybių sąrašas vis auga ir auga, o „SpaceLife Origin“ iš pirmo žvilgsnio tikrai neatrodo tinkama kompanija šiai misijai. Visų pirma, trys pagrindiniai jos darbuotojai, apie kuriuos rašoma projekto svetainėje, yra verslininkai, niekados neturėję jokios patirties medicinoje ar kosminiuose skrydžiuose.
Taip pat yra penki patarėjai, iš kurių dvi – moterys. E.Edelbroekas tvirtina, kad yra ir daugiau specialistų, bet jų įvardinti nesutinka.
Po gimdymo mama ir vaikas turėtų išgyventi ir nusileidimą, kuris dabartiniams astronautams primena visų kaulų barškėjimą ir laisvą kritimą per atmosferą, iki kol išsiskleidžia parašiutas ir kapsulė nusileidžia Kazachstano dykumoje. Atsirastų dar viena problema: kaip gauti gimimo liudijimą vaikui, gimusiam kosmose?
Verslininkas sako, kad nėščiosios siuntimo į kosmosą idėja jam kilo tapus spermos donoru ir sužinojus apie „in vitro“ apvaisinimo metodą, kurio metu moters kiaušialąstė yra apvaisinama laboratorinėmis sąlygomis – zigota palaikoma iki tam tikros savo raidos stadijos, o tada įvedama į gimdos ertmę.
Kita „SpaceLife Origin“ misija taikosi į spermos bei kiaušialąsčių išsiuntimą į kosmosą embriono formoje, o vėliau implantuojant jį sugrąžinus į Žemę.
Vienas iš „SpaceLife Orgin“ patarėjų ir E.Edelbroeko pusbrolis Gerritas-Janas Zwenne įsitikinęs, kad jei jie to nepadarys – padarys kita kompanija. Jis paminėjo Kinijos mokslininko He Jiankui atvejį, kai šis pranešė apie sveikų, genetiškai modifikuotų dvynių gimimą.
Pasipiktinimo banga kilo dėl to, kad mokslininkas šį darbą atliko beveik paslaptyje, nesilaikant tradicinių genų redagavimo technologijos normų.
„Manau, kad vieną dieną tai vis tiek įvyks – todėl geriau, kad mes tai padarytume atvirai ir skaidriai. Juk jei kas nors dirbtų paslaptyje, be kontakto su išoriniu pasauliu – sužinotume per vėlai ir nieko pakeisti jau negalėtume“, – sako G.J.Zwenne.
Parengta pagal „The Atlantic“.
