Pažeistas kaulas buvo atrastas 1941 m., bet sužeidimų prigimtis archeologams ilgą laiką išliko paslaptimi. Kas lėmė tokius lūžius? Oloje nuo lubų atskilęs akmuo? Ar tai buvo žmogžudystė?
Naudodamiesi šiuolaikiniais teismo ekspertizės metodais, mokslininkai žurnale „Plos One“ publikavo tyrimą, atskleidžiantį šią 33 000 metų bylą. Ir nuosprendis – niūrus: tai buvo žmogžudystė.
Kai kaukolė buvo rasta pirmą kartą – beje, tai nutiko Antrojo pasaulinio karo metu vienoje Transilvanijos oloje, kur kalnakasiai ieškojo fosfatų – mokslininkai nepaminėjo dviejų gana didelių lūžių, kurių randai liko dešinėje kaukolės pusėje: vieno linijinio ant kaukolės pagrindo ir vieno dešinėje kaukolės skliauto pusėje. Nuo tada dėl šių pažeidimų ir netyla ginčai, bet iki šiol nebuvo prieita jokių išvadų. Tačiau dabar viskas pasikeitė.
Naudodama šiuolaikines teismo ekspertizės technologijas, nedidelė tarptautinių mokslininkų komanda atkūrė įvairias traumas sukeliančias aplinkybes – naudodama dvylika sintetinių kaulų ir dirbtines kaukoles, pripildytas balistine želatina, sukūrė keletą simuliacijų, apimančių pavienius ir dvigubus smūgius įvairiais ginklais (t. y. akmenimis ir lazdomis), o taip pat kritimą iš įvairių aukščių.
Pasinaudojus kompiuterine tomografija, moksliniams pavyko atmesti sužalojimo dar anksčiau prieš mirtį galimybę (nerasta jokių gijimo žymių), o taip pat galimybę, kad pažeidimas atsirado jau po mirties (lūžių raštas ant „seno“ kaulo būtų kitoks, nei ant „gyvo“ kaulo).
Rezultatai rodo, kad ant kaukolės esančios žymės labiausiai sutampa su sužalojimais, kuriuos aukos gauna nuo vieno paskui kitą sekusių smūgiu kažkuo, kas panašu į lazdą. Be to, lūžių padėtis rodo, kad nukentėjusysis susidūrė su savo užpuoliku (ar užpuolikais) veidas į veidą – ir kad akmens amžiaus žudikas ginklą laikė kaire ranka.
Tad apibendrinant, sužeidimas nebuvo atsitiktinis. Taip pat tai nebuvo pomirtinis kaukolės pažeidimas ar kritimo pasekmė, bet smurtinio veiksmo išdava. Ir nors mokslininkai nurodo, kad neturint likusio skeleto, negalima sakyti kad kūne nebūta ir kitų galbūt mirtinų sužalojimų, dabar turimų įrodymų pakanka įrodyti smurtinį veiksmą – t. y. tai tikrai buvo priešistorinė žmogžudystė.
„Vėlyvasis paleolitas buvo laikai, kai smarkiai augo ir sudėtingėjo kultūra ir technologijos. Bet mūsų tyrimas rodo, kad smurtinis elgesys ir žmogžudystė taip pat buvo šių ankstyvųjų europiečių elgesio dalimi“, – rašoma tyrime.
Parengta pagal „IFL Science“.
