Duona visais laikais buvo labai svarbus maisto šaltinis. Nors duona reikalavo daug darbo, ji iš tikrųjų buvo gana pigi – valstiečiai ją galėjo užsiauginti neinvestuodami daug pinigų. Duona taip pat turėjo praktiškai švento maisto statusą. Viena vertus, tai atspindi ir krikščionybės tradicijas bei mokymą, tačiau taip buvo ir dėl to, kad duona buvo kasdienio išgyvenimo garantas. Galiausiai, duona buvo tiesiog skani – kai kasdien valgai vandeningą sriubą ar jokiais prieskoniais nepagardintą mėsą, duonos riekė yra tarsi skaniausias pasaulio pyragas.
Tačiau duonai reikia grūdų. Valstiečiai buvo gan vargingi, o jų grūdų atsargos visada priklausydavo ir nuo gamtos malonės. Taigi, prasidėjus vasarai, kai ūkiuose būdavo daug darbų, imdavo trūkti miltų – o iki naujo derliaus dar tekdavo ilgai laukti.
Tuomet vieni duoną tiesiog pamiršdavo, kiti apie ją svajodavo kasdien, o treti ieškodavo senesnių rugių atsargų. Ir čia prasidėdavo problemos – kartais duona lemdavo haliucinacijas, o kartais net ir mirtį.
Senuose rugiuose dažnai užsivesidavo skalsė: žmonėms gan pavojingas grybas. Apsinuodijus gali ištikti gangrena ar net mirtis. Skalsė puola ir šviežius rugius, tačiau teigiama, kad vasarą, baigiantis rugių atsargoms, apsinuodijimų padaugėdavo. Mažesnės skalsės dozės sukeldavo stiprias haliucinacijas, dar IX amžiuje nuo to kentėjo Vidurio Europos gyventojai.
Įdomu tai, kad žmonės valgė duoną, kentėjo haliucinacijas ir ligas – tačiau nelabai suprato, kas tai sukelia. Panašu, kad pirmasis grūdus įtarė tik Wendalinas Theliusas, kuris XVI amžiuje aprašė keistą rugių sukeliamą ligą. Epidemijos tęsėsi ir toliau – 1778 metais Prancūzijoje dėl skalsių žuvo daugiau nei aštuoni tūkstančiai žmonių. Buvo rekomenduojama valyti grūdus, juos gerai apžiūrėti – ir kai tik įmanoma, vietoje grūdų valgyti bulves.
