Zebrinė danija, salamandra, kitos žuvų ir roplių rūšys, galinčios atsiauginti prarastas galūnes ar audinius, turi mikro-ribonukleino rūgšties (RNR) molekulių. Mokslininkai seniai įtarė, kad šių molekulių turėtų būti ir žmogaus kūne. Ir tai yra tiesa – ir žmogus turi mikroRNR molekulių, kurios pas mus užsiliko nuo tų laikų, kai žmonių dar nebuvo išvis. Kitaip tariant, tai yra mūsų protėvių evoliucinis pėdsakas mūsų kūne, kuris gali padėti gyti sąnariams.
Mokslininkai tai juokais vadina „vidinės salamandros galimybėmis“. Tos pačios mikroRNR molekulės, kurios padeda salamandroms atsiauginti galūnes, mums padeda užsiauginti naują kremzlinį audinį sąnariuose. Šios molekulės, beje, tik reguliuoja sąnarių gijimo procesą – tačiau mokslininkai teigia, kad atradimas gali padėti sukurti vaistus ar terapijas, kurie leistų užkirsti kelią artritui ar net padėtų prigyti persodintoms ar stipriai traumuotoms galūnėms.
Tiesą sakant, mokslininkai mano, kad mikroRNR mums padėtų atsiauginti ne tik kremzles, bet ir kitus audinius – tačiau mums trūksta vienos ar kelių mechanizmo grandžių, kurias turi salamandros. Jei tolimesni tyrimai identifikuos, ko mes neturime, o salamandros turi, bus galima pereiti prie naujų gydymo būdų kūrimo.
Ir ne, šis atradimas ateityje žmonių neišmokys atsiauginti galūnes. Tai, kas užkoduota salamandros DNR, mūsų kūnams yra svetima. Mokslininkai labiau stengiasi padėti nuo artrito ir traumų kenčiantiems žmonėms, MikroRNR terapijos padėtų sąnariams greičiau išgyti ir išlaikyti judesio amplitudę. Žmogaus kūnas ir taip atjaunina savo kremzles. Mokslininkai išsiaiškino, kad jauniausios kremzlės yra kulkšnies sąnaryje, vidutinio amžiaus – keliuose, o seniausios – klubuose. Tai paaiškina, kodėl keliai ir klubai gyja rečiau ir juos dažniau užklumpa artrito simptomai.
