Šis atradimas leidžia manyti, kad žodžiai, ištarti tegul ir nebeatsakančiam mylimam žmogui jam gulint mirties patale, iš tiesų yra reikšmingi ir gali paguosti bei nuraminti mirštantįjį. Arba galbūt ne tiek žodžiai, kiek pats žmogaus balsas.
Tyrimo autoriai Vankuverio (Kanada) hospise nesąmoningų pacientų smegenų veiklos stebėjimui paskutinėmis jų gyvenimo valandomis panaudojo elektroencefalografiją (EEG) – ir palygino gautus duomenis su sąmonę turinčių ligonių EEG rodmenimis – o kontroline tyrimo grupe buvo visiškai sveiki asmenys.
Kiekvienai grupei buvo grojama pasikartojančių natų serija – tačiau su retkarčiais pasitaikančiomis smarkiai išsiskiriančiomis natomis. Tyrėjai ieškojo tam tikrų smegenų signalų, žinomų kaip MMN, P3a ir P3b – signalų, kurie, smegenyse atsiranda pastebėjus anomalius garsus.
Savo atradimo ataskaitoje mokslininkai pažymi, kad „dauguma į aplinką nebereaguojančių pacientų parodė MMN atsaką į tono pokyčius, o kai kurie parodė P3a arba P3b reakciją į natų ar jų eilės tvarkos pokyčius. Taigi, paskutinėmis valandomis iki mirties pacientų klausos sistemos reagavo panašiai, kaip ir jaunų bei sveikų žmonių iš kontrolinės grupės“.
Tačiau nors šių mirštančių asmenų smegenys vis dar galėjo atpažinti tam tikrus garsus, nėra aišku, ar tokios būsenos žmogus sąmoningai gali atpažinti žodžius ar reikšmes. Tyrimo autorė Elizabeth Blundon paaiškino, kad tyrimo dalyvių „smegenys reagavo į klausos dirgiklius, bet negalima žinoti, ar jie prisimena, atpažįsta balsus ar supranta kalbą“.
Nepaisant to, bendraautorė Romayne Gallagher tvirtina, kad „šis tyrimas patvirtina ligoninės slaugytojų ir gydytojų pastebėjimus, kad artimųjų skleidžiami garsai padeda mirštančiuosius paguosti.
„Ir bent jau man tai paskutinėms gyvenimo dienoms ir valandoms suteikia didelę reikšmę – bei parodo, kad asmeniškai būti šalia – ar bent kalbėti telefonu – yra prasminga. Galimybė atsisveikinti ir išreikšti meilę yra didelė paguoda“, – teigia mokslininkė.
Parengta pagal „IFL Science“.
