Straipsnyje teigiama, kad virusas mutuoja dėl atsitiktinių genetinių pokyčių, kurie šiaip virusui nei padeda, nei pakenkia – ir dėl mūsų imuninės sistemos sukuriamo spaudimo, sako molekulinių biomokslų docentas Teksaso universitete ir tyrimo bendraautorius Ilya Finkelsteinas. Tyrimą atliko Hiustono metodistų ligoninės, Teksaso universiteto ir kiti mokslininkai.
Per pradinę pandemijos bangą 71 proc. koronaviruso atvejų, nustatytų pacientams Hiustone, jau pasižymėjo šia mutacija. Kai vasarą Hiustoną pasiekė antroji protrūkio banga, šis variantas buvo išaugęs iki 99,9 proc.
Tai atspindi visame pasaulyje pastebimą tendenciją. Liepos mėnesį paskelbtas tyrimas, pagrįstas daugiau nei 28 000 genomo sekų, parodė, kad viruso variantai, turintys mutaciją D614G, maždaug per mėnesį tapo visuotinai dominuojančia SARS-CoV-2 forma.
Taigi, kodėl viruso štamas, turintis šią mutaciją, aplenkė tuos štamus, kurie jos neturėjo?
Galbūt jie yra labiau užkrečiami. Didžiojoje Britanijoje atlikus daugiau nei 25 000 genomo sekų tyrimą, nustatyta, kad virusai su šia mutacija buvo linkę plisti šiek tiek greičiau nei jos neturintys – ir tai nulėmė didesnes užsikrėtusiųjų grupes. Natūrali atranka sukuria viruso štamus, kurie lengviau perduodami.
Tačiau ne visi mokslininkai su tuo sutinka. Kai kurie pateikia kitą paaiškinimą ir vadina jį „pradininko efektu“. Pasak jų, mutacija D614G galėjo būti dažnesnė tarp pirmųjų į Europą ir Šiaurės Ameriką patekusių virusų, kas šiam štamui ir suteikė galimybę pirmauti, lyginant su kitais štamais.
Viruso smaigalio baltymas ir toliau generuoja naujas mutacijas, kurių reikšmė ir įtaka kol kas dar nežinoma. Hiustono metodistų ir Teksaso universiteto mokslininkų komanda, atlikdama laboratorinius eksperimentus, taip pat nustatė, kad bent viena tokia mutacija leidžia smaigaliui išvengti neutralizuojančio antikūno, kurį natūraliai sukuria žmogaus imuninė sistema, kovodama su SARS-CoV-2 infekcija. Tai gali leisti mutavusiam viruso variantui lengviau praslysti pro mūsų imuninę sistemą. Tačiau dar nėra aišku, ar tai reiškia, kad tai palengvina viruso perdavimą tarp asmenų.
Gera naujiena yra tai, kad ši mutacija yra reta – ir neatrodo, kad užsikrėtę šiuo viruso štamu pacientai suserga sunkiau. Pasak I.Finkelsteino, mokslininkų grupė dar nesusidūrė su virusais, kurie būtų „išmokę“ išvengti pirmosios kartos skiepų ir terapinių antikūnų.
„Virusas vis mutuoja, nes jis plinta visame pasaulyje, – sako mokslininkas. – Bet viruso stebėjimai realiu laiku – tokie, kaip ir mūsų tyrime – užtikrina, kad vakcinos ir vaistai visada būtų vienu žingsniu į priekyje“.
Mokslininkai iš viso yra pastebėję 285 koronaviruso mutacijas – ir atrodo, kad dauguma jų neturi reikšmingos įtakos koronaviruso sukeliamos ligos sunkumui. Vykdomi tyrimai tęsia trečiosios COVID-19 pacientų bangos stebėjimus ir rodo, kaip virusas prisitaiko prie jį neutralizuojančių antikūnų, kuriuos gamina mūsų imuninė sistema. Kiekviena nauja infekcija yra tarsi kauliuko metimas – papildoma galimybė išsivystyti pavojingesnėms mutacijoms, sako mokslininkai.
Parengta pagal „ScienceTech Daily“.
