Išvados taip pat sutampa su viduramžių legenda, kad mitinis burtininkas Merlinas įsakė milžinams perkelti Stounhendžą iš Airijos – ir pastatyti jį dabartinėje vietoje.
Tyrėjai atrado pirmojo akmenų rato liekanas Preselio kalvose Velse – netoli senovinių karjerų, kuriuose, kaip jau anksčiau nustatė geologai, buvo iškirsti „mėlynieji“ Stounhendžo akmenys.
Naujas tyrimas, neseniai publikuotas moksliniame žurnale „Antiquity“, skelbia, kad „mėlynieji akmenys“, suformavę pirmąjį Stounhendžo ratą, galėjo simbolizuoti neolito žmonių, gyvenusių netoli minėtųjų karjerų, protėvius ar giminę – todėl galėjo nutikti taip, kad persikeldami į tolimą regioną, jie kartu pasiėmė ir akmenis.
Tyrimas galėtų paaiškinti paslaptingą Stounhendžo kilmę – ir priežastį, kodėl jo pirmieji statybininkai dėjo tokias pastangas, kad masyvūs akmenys būtų nugabenti į beveik Britanijos vidurį. „Mane nuolat neramino klausimas, – teigia atradimą padariusiai komandai vadovavęs Londono universiteto koledžo archeologas Michaelas Parkeris Pearsonas. – Kodėl kam nors galėjo šauti į galvą pastatyti ratą iš akmenų, tam panaudojant akmenis iš karjero, esančio už 225 kilometrų?“
Norėdami išsiaiškinti šią paslaptį, M.Pearsonas su komanda daugiau nei penkerius metus Preselio kalvų apylinkėse tyrė neolito laikų akmens paminklus. 2017 m. jie nustatė, kad Velso vietovėje, vadinamoje Waun Mawn (liet. durpinė pelkė), yra likę keturi akmenys – ir pėdsakai daug didesnio 60 akmenų rato, kurie tiksliai sutampa su pirmuoju 110 metrų skersmens Stounhendžo akmenų ratu. Ir tie Waun Mawn akmenys buvo iškasti labai seniai, teigia archeologas.
Senoviniai akmenys
Stounhendžas labiausiai garsėja milžiniškais savo pagrindinio akmenų rato „sarsenais“ – tačiau šie dideli akmenys buvo pastatyti praėjus šimtmečiams nuo pirmojo akmenų rato sukūrimo. Naujausi tyrimai rodo, kad sarsenai yra vietiniai smiltainio rieduliai, kurie prieš 4500 metų buvo iškirsti visai netoli paties Stounhendžo.
Tačiau geologai ir archeologai jau seniai žino, kad daugybė „mėlynųjų akmenų“, juosiančių Stounhendžą – ir kai kurie sveriantys iki 5 tonų – senovėje buvo atgabenti iš Preselio kalvų karjerų.
Mokslinis anglies ir nuosėdų iš kai kurių dabar jau tuščių akmenų duobių datavimas parodė, kad „Stounhendžo prototipas“ Waun Mawne buvo pastatytas maždaug prieš 5400 metų – maždaug 400 metų anksčiau, nei pats seniausias Stounhendžo akmenų ratas, teigia mokslininkai. Viena iš Waun Mawno akmens duobių taip pat pasižymi neįprasta penkiakampe forma, kuri atitinka vieną iš Stounhendžo „mėlynųjų akmenų“ – ir joje yra tos pačios uolienos rūšies nuoskalos.
M.Pearsonas teigia, kad atrodo tikėtina, jog Waun Mawno akmenų ratas ir kai kurie kiti akmenys netoliese buvo išmontuoti, kai ištisos šeimos paliko teritoriją ir persikėlė gyventi toli į rytus – o daugmaž 80 akmenų vėliau buvo pastatyta dabartinėje Stounhendžo vietoje.
Senoviniuose Stounhendžo kapuose rastų žmogaus dantų emalio stroncio izotopų lygis rodo, kad daugelis ankstyviausių ten palaidotų žmonių taip pat gimė ir augo ne ten, kur dabar Vesekse stūkso Stounhendžas. Archeologiniai duomenys rodo, kad jie migravo iš tolimesnių vakarų – galbūt šiuolaikinio Velso – todėl pirmasis akmeninis ratas tikriausiai žymėjo naujų neolito laikų kapinių vietą.
Kiekvienas iš „mėlynųjų akmenų“ vietiniams žmonėms galėjo simbolizuoti žymų protėvį ar protėvių giminę – todėl naujosiose kapinėse jie ėmė statyti akmenis, sako mokslininkas.
Merlino legenda
Tyrėjai nėra tikri, kodėl tiek daug neolito šeimų staiga paliko Preselio kalvas, kad persikeltų taip toli. M.Pearsonas mano, kad bendruomenė taip padarė nusprendusi susijungti su tolima žmonių grupe dėl politinių ar socialinių priežasčių – todėl jie su savimi atsigabeno ir savo protėvių akmenis, kad įtvirtintų savo buvimą naujoje teritorijoje.
Įvertinus mėlynųjų akmenų gabenimo – tikriausiai tai buvo daryta panaudojant roges – darbo iššūkius, kelionė iš Waun Mawno į dabartinę Stounhendžo vietą galėjo būti baigta per vieną vasarą.
Kaip ir Stounhendžas, Waun Mawno akmenų ratas buvo išdėstytas taip, kad kai kurie jo akmenys per vasaros saulėgrįžą lygiuotųsi su saulėtekiu. Panašūs išdėstymai buvo rasti ir kituose neolito paminkluose visose Britanijos salose – ir jie gali atspindėti amžiną Saulės judėjimo danguje modelį, sako archeologas.
Idėja, kad Stounhendžas pirmą kartą buvo pastatytas panaudojant akmenis iš toli stūksojusio akmenų rato, skamba neįtikėtinai panašiai į viduramžių legendą, kurioje sakoma, kad dabartinis Stounhendžas buvo pastatytas vadovaujant legendiniam burtininkui Merlinui.
Pasak viduramžių legendos, akmenų ratas iš pradžių stūksojo Afrikoje, o milžinai jį perkėlė į Airiją, kad taptų stebuklingo gydymo centru. Vėliau, pasak legendos, Merlinas privertė milžinus pergabenti akmenis į dabartinę vietą Solsberio lygumoje – ir pastatyti juos ten kaip paminklą britams, žuvusiems kovojant su įsiveržusiais saksais.
Michaelas Parkeris Pearsonas pasakoja, kad kai XII amžiuje buvo užrašyta legenda, vakarų Velsas dar buvo laikomas Airijos dalimi – tačiau mažai tikėtina, kad legenda liudija 5000 metų senumo Stounhendžo perkėlimą, iš tiesų išlikusį liaudies atmintyje. Manoma, kad seniausios žinomos žmonijos žodinės istorijos – indų sanskrito vedos – siekia tik 3000 metų. „Tačiau turiu pripažinti, kad nauji įrodymai labai intriguoja, – sako jis. – Galbūt – tik galbūt – toje legendoje yra mažytė dalelė tiesos“.
Parengta pagal „Live Science“.
