Visiškai logiška būtų paklausti: jeigu homoseksualus elgesys paveldimas (monozigotinių dvynių seksualiniai polinkiai sutampa dažniau, nei heterozigotinių), tai kodėl ir kaip su homoseksualumu asocijuojami genai perduodami iš kartos į kartą? „Nature Human Behaviour“ publikuotame naujame darbe mokslininkai stengiasi į šį klausimą atsakyti. Darbo esmę leidinyje „The Conversation“ aiškina vienas iš jo autorių, Quinslando universiteto Australijoje asoc. profesorius Brendanas Zietschas.
Anksčiau manyta, kad homoseksualaus elgesio evoliucinės sėkmės priežastis — kad kol kas neidentifikuoti „homoseksualumo genai“ (su homoseksualumu susijusios DNR sekos) palikuoniams perduodamos taip pat dažnai – tai yra, tos pačios lyties asmenų seksas nedaro įtakos tam, kiek vidutiniškai žmogus susilaukia vaikų. Beje, vėliau tyrėjai, išanalizavę didelę 493 000 žmonių genetinių duomenų bazę, išsiaiškino, kad homoseksualai vidutiniškai susilaukia mažiau vaikų.
Profesoriaus B.Zietscho vadovaujama mokslininkų komanda patikrino dar vieną galimą paaiškinimą, kaip homoseksualus elgesys įsitvirtina populiacijoje. Jie išnagrinėjo vadinamą antagonistinę pleiotropiją: DNR sekų variantai, susiję su homoseksualiu elgesiu, požymį nulemia priešingais būdais – tuo pat metu prisitaikymą sumažina (palikuonių mažiau) ir padidina jį kitais mechanizmais.
Remiantis tyrimu, su homoseksualiu elgesiu asocijuojami genai lemia evoliuciniu požiūriu pageidaujamą rezultatą neturintiems vienalyčių ryšių. Mokslininkai patikrino, ar šie genai susiję su didesniu priešingos lyties partnerių skaičiumi – juk tai galėtų būti evoliuciškai naudinga.
Todėl mokslininkai atliko viso genomo asociacijų paiešką (GWAS) tarp daugiau nei 350 000 žmonių duomenų bazėje „UK Biobank“. Šie žmonės pažymėjo, ar turėjo nors vieną tos pačios lyties seksualinį partnerį, ir kiek priešingos lyties seksualinių partnerių jie turėjo per gyvenimą.
Kadangi mokslininkams visiškai užtikrintai identifikuoti „homoseksualumo genų“ (nukleotidų pakaitų, kurie tiesiogiai veiktų žmogaus seksualinį elgesį) kol kas nepavyko, jie pastebėjo, kad įtaką šiam elgesiui daro pakaitai įvairiausiose genomo vietose. Tai yra, B.Zietscho vadovaujama tyrėjų grupė išanalizavo homoseksualaus elgesio tikimybę didinančių antagonistinės pleiotropijos variantų visumos efektą. Ir paaiškėjo, kad būtent šis rodiklis koreliavo su didesniu partnerių skaičiumi tarp heteroseksualių eksperimento dalyvių.
Taip tyrėjai priėjo prie išvados, kad žmonėms, paveldėjusiems šiuos genų variantus, padidėja homoseksualaus elgesio tikimybė, o griežtai heteroseksualaus elgesio atstovai turėjo daugiau partnerių. Taigi, taip būtent ir paaiškinamas homoseksualaus elgesio fenomeno „gyvybingumas“ populiacijoje — jį kur kas efektyviau platina heteroseksualūs nešiotojai.
Kaip rašo profesorius B.Zietschas, jo kolegoms pagrindinę tyrimo išvadą pavyko patikrinti su nepriklausomu bandiniu. Paskui jie patikrino gautus rezultatus, naudodami įvairias homoseksualaus elgesio definicijas (priklausomai nuo vienos lyties partnerių skaičiaus ir pasiskirstymo). Pasak jo, išvados iš esmės nepakito, net atsižvelgus į fizinio patrauklumo ir atvirumo seksualinėms patirtims faktorių.
„Kitaip tariant, ar gali su šiais kintamaisiais asocijuojami genai taip pat asocijuotis tiek su homoseksualiu elgesiu, tiek ir su priešingos lyties partnerių pasirinkimu heteroseksualams? Kiekvienu atveju radome įrodymų, patvirtinančių šių kintamųjų svarbą – tačiau bendrai, pagrindinė mūsų išvada lieka iki galo nepaaiškinta. Vis dar neturime įtikimos teorijos, kaip būtent šie genai tokiam elgesiui suteikia evoliucinį pranašumą. Gali būti, tai sudėtingas įvairių faktorių mišinys, darantis vieną ar kitą žmogų plačiąją prasme „patrauklesniu“, — pripažįsta profesorius Zietschas.
Siekdami ištirti šį hipotetinį evoliucinį procesą, mokslininkai sukūrė skaitmeninę simuliaciją, kuri pagrindines jų išvadas patvirtino. Pažymėtina, kad simuliacija parodė, kad jeigu su homoseksualiu elgesiu asocijuojami genai neturėtų „kompensacinio pranašumo“, jie veikiausiai iš populiacijos išnyktų.
„Mūsų atradimai suteikia intriguojančias nuorodas į evoliucinio vienalyčio seksualinio elgesio palaikymo teorijas – tačiau yra ir svarbių momentų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Vienas iš mūsų tyrimo apribojimų – jo rezultatai paremti Vakarų šalių baltųjų žmonių tyrimais. Nežinome, ar jie taikytini ir kitoms etninėms ar kultūrinėms grupėms įvairiuose regionuose ir epochose. Būsimuose tyrimuose reikėtų naudoti įvairesnes imtis, kad būtų galima tai išsiaiškinti“, — svarsto Brendanas Zietschas.
Dar jis pažymi, kad kai kas mano, jog homoseksualaus elgesio genetiniai ir evoliuciniai tyrimai yra nederami.
„Tačiau jei, vedini politkorektiškumo, tokius klausimus tirti vengsime, liks neaiškūs svarbūs žmonių įvairovės aspektai“, — į panašius priekaištus atsako jis.
