Pirmą kartą vikingai pietų Grenlandijoje įsitvirtino apie 985 m., kai į ją atvyko Erikas Thorvaldssonas, dar žinomas kaip Erikas Raudonasis – norvegų kilmės tyrinėtojas, kuris į Grenlandiją atplaukė po to, kai buvo ištremtas iš Islandijos.
Netrukus paskui jį sekė ir kiti vikingų kolonistai, sukūrę Eystribyggð (Rytų gyvenvietės) ir Vestribyggð (Vakarų gyvenvietės) bendruomenes, kurios klestėjo šimtmečius. Beje, vikingų atvykimo metu Grenlandijoje jau gyveno Dorseto kultūros žmonės – vietinių gyventojų grupė, kuri, Kalifornijos universiteto duomenimis, į Arktį atsikėlė anksčiau nei inuitai.
Sprendžiant iš archeologinių duomenų, maždaug XV a. šiauriečių gyvenviečių pėdsakai regione išnyko. Anksčiau mokslininkai teigė, kad vikingus apleisti Grenlandiją greičiausiai paskatino tokie veiksniai kaip klimato kaita ir ekonominiai pokyčiai. Dabar nauji duomenys rodo, kad svarbų vaidmenį suvaidino kylanti jūra, paskandinusi daugybę kilometrų pakrantės, buvo pranešta trečiadienį (gruodžio 15 d.) Amerikos geofizikų sąjungos (AGU) metinėje konferencijoje, kuri šią savaitę vyksta Naujajame Orleane ir internete.
Nuo XIV iki XIX a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje tęsėsi gerokai žemesnės temperatūros laikotarpis, vadinamas mažuoju ledynmečiu. Tokiomis vėsiomis sąlygomis Grenlandijos ledo skydas – didžiulė ledo danga, dengianti didžiąją Grenlandijos dalį – būtų dar labiau padidėjęs, AGU konferencijoje skaitytame pranešime teigė Harvardo universiteto Žemės ir planetų mokslų katedros doktorantė Marisa Julia Borreggine.
Pasak jos, didėjant ledo dangos storiui, ji vis labiau spaudė po ledu esančias žemes, todėl pakrančių teritorijos dažniau patirdavo potvynius. Tuo pat metu dėl didesnės gravitacinės traukos tarp besiplečiančio ledo skydo ir didelių jūros ledo masyvų Grenlandijos pakrantėje atsirado daugiau jūros vandens. Šie du procesai galėjo lemti plataus masto potvynius pakrantėje – „būtent ten, kur įsikūrė vikingai“, – sakė M.J. Borreggine.
Mokslininkai patikrino savo hipotezę modeliuodami ledo augimą pietvakarių Grenlandijoje per 400 metų norvegų kolonizacijos laikotarpį – ir pridėdami šiuos skaičiavimus prie modelio, rodančio jūros lygio kilimą tuo laikotarpiu. Tada jie išanalizavo žinomų vikingų gyvenviečių žemėlapius – kad patikrintų, kaip modelių išvados sutampa su archeologiniais įrodymais, žyminčiais vikingų buvimo Grenlandijoje pabaigą.
Modeliai parodė, kad maždaug nuo 1000 iki 1400 m. pakilusi jūra aplink Grenlandiją galėjo užtvindyti vikingų gyvenvietes iki 5 metrų ir paveikti apie 140 kvadratinių kilometrų pakrantės teritorijos, teigė M.J. Borreggine. Remiantis modeliais, šis potvynis būtų užtvindęs žemę, kurią vikingai naudojo žemdirbystei ir ganykloms.
Tačiau jūros lygio kilimas tikriausiai nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios vikingai paliko Grenlandiją. Net ir ilgai gyvavusios bendruomenės gali žlugti dėl kitų iššūkių, todėl, pasak mokslininkės, vikingus palikti savo gyvenvietes visam laikui galėjo paskatinti visa procesų puokštė – klimato kaita, socialiniai neramumai ir išteklių išeikvojimas.
„Klimato ir aplinkos pokyčiai, besikeičiantys ištekliai, išskirtinių produktų užsienio rinkai pasiūlos ir paklausos kaita bei kontaktai su inuitais Šiaurėje – visa tai galėjo lemti šią emigraciją, – sakė ji. Tikėtina, kad šių veiksnių derinys lėmė šiauriečių migraciją iš Grenlandijos ir toliau į vakarus“.
Paremta pagal „Live Science“.
