2020 m. rudenį Hugo Zebergas iš Karolinskos instituto Švedijoje ir ir Svante Pääbo iš Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Vokietijoje įrodė, kad pagrindinį genetinį sunkaus COVID-19 rizikos veiksnį paveldėjome iš neandertaliečių.
2021 m. pavasarį mokslininkų duetas ištyrė šį genetinį variantą senovės žmonių DNR mėginiuose ir pastebėjo, kad jo dažnis po paskutinio ledynmečio gerokai padidėjo. Tiesą sakant, jis tapo netikėtai dažnas genetiniam variantui, paveldėtam iš neandertaliečių. Vadinasi, praeityje jis galėjo turėti palankų poveikį tokio genetinio veiksnio turėtojams.
„Šis pagrindinis genetinis COVID-19 rizikos veiksnys yra toks paplitęs, kad pradėjau svarstyti, ar jis iš tiesų gali būti kam nors naudingas – pavyzdžiui, užtikrinant apsaugą nuo kitos infekcinės ligos“, – sako H.Zebergas, kuris yra vienintelis PNAS žurnale paskelbto naujojo tyrimo autorius.
Genetinis rizikos veiksnys yra 3 chromosomos srityje, kurią sudaro daug genų. Šalia jo yra keli genai, koduojantys imuninės sistemos receptorius. Vieną iš šių receptorių – CCR5 – ŽIV virusas naudoja užkrėsti baltiesiems kraujo kūneliams. H.Zebergas nustatė, kad žmonės, turintys padidintą COVID-19 rizikos veiksnį, turėjo mažiau CCR5 receptorių.
Tai paskatino jį patikrinti, ar jiems taip pat būdinga mažesnė rizika užsikrėsti ŽIV. Analizuodamas pacientų duomenis iš trijų didžiausių biobankų („FinnGen“, Jungtinės Karalystės biobanko ir Mičigano genominės iniciatyvos), jis nustatė, kad COVID-19 rizikos varianto nešiotojams rizika užsikrėsti ŽIV buvo 27 proc. mažesnė.
„Tai rodo, kad genetinis variantas gali būti ir gera, ir bloga žinia: bloga žinia, jei žmogus užsikrečia COVID-19 ir gera žinia, nes jis apsaugo nuo užsikrėtimo ŽIV“, – sako mokslininkas.
Tačiau kadangi ŽIV atsirado tik XX a., apsauga nuo šios infekcinės ligos negali paaiškinti, kodėl COVID-19 genetinis rizikos variantas tapo toks paplitęs tarp žmonių jau prieš 10 000 metų.
„Dabar žinome, kad šis COVID-19 rizikos variantas apsaugo nuo ŽIV. Tačiau greičiausiai tai buvo apsauga nuo dar vienos ligos, kurios dažnumas padidėjo po paskutinio ledynmečio“, – daro išvadą H.Zebergas.
Parengta pagal „SciTechDaily“.
