Mokslininkas: „protėvių dieta“ neturi prasmės ir remiasi stereotipais

Valgyti taip, kaip mūsų protėviai valgė prieš 5000 metų – mada, kuri vis labiau plinta. Jamesas Wongas juokais svarsto, ar „protėvių dietos“ laikymasis reiškia, kad jis dabar turėtų valgyti skujuočius arba gyventi visiškai skurdžiai.

 Nors genetinio prisitaikymo prie mitybos tyrimai atrodo įdomūs, juos paversti paprastomis mitybos taisyklėmis yra sudėtinga.<br> 123rf nuotr.
 Nors genetinio prisitaikymo prie mitybos tyrimai atrodo įdomūs, juos paversti paprastomis mitybos taisyklėmis yra sudėtinga.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 4, 2022, 11:44 PM

Maisto mados ateina ir praeina. Vieną akimirką kokteiliai glotnučiai yra eliksyras nuo visų ligų, kitą dieną panacėja jau tampa itin mažai angliavandenių turintys lašiniai ir subproduktai. O kas, jei tikrasis sprendimas būtų kur kas tradiciškesnis? Galbūt jau esate girdėję apie naujausią tendenciją – „protėvių dietą“?

Šios dietos šalininkai teigia, kad tyrimai rodo, jog žmonės yra genetiškai prisitaikę prie tradicinės mitybos – pavyzdžiui, toleruoja laktozę. Todėl individuali mityba, pagrįsta tuo, ką mūsų šeimos valgė praeityje, gali būti geros sveikatos paslaptimi.

Šios idėjos palaikytojai teigia, kad visus šiuolaikinius sveikatos sutrikimus galima paaiškinti dabartinės mitybos ir mūsų genų neatitikimu. Pavyzdžiui, teigiama, kad dėl vis labiau vakarietiškos mitybos Azijoje vos per vieną kartą lėtinių ligų rodikliai tapo vienais mažiausių, o dabar – didžiausiais.

Taigi, ilgo ir sveiko gyvenimo receptas tarsi ir paprastas: tereikia pažvelgti į istorines kulinarines knygas – ir sužinoti, ką mūsų genetiniai protėviai valgė prieš 500 metų. Apibrėžimai skiriasi, tačiau bendra idėja yra ta, kad europiečiai turėtų remtis kvietine dieta su daug pieno produktų, o azijiečiai – ryžių dieta, kurioje gausu daržovių ir nedidelio kiekio baltymų – pavyzdžiui, žuvies padažo.

Etnobotaniką Jamesą Wongą žavi tradicinė mityba, bet jis pripažįsta, kad jam būtų sunku laikytis šių patarimų. Kadangi jis yra pusiau borneietis, pusiau velsietis, jo protėvių mitybą nustatyti taip pat būtų ne taip jau ir lengva. Vadovaudamasis tokiais patarimais, jis turėtų maitintis ryžiais ir kviečiais kaip pagrindiniu energijos šaltiniu, taip pat tikriausiai turėtų valgyti labai daug sorų ir sago palmių.

Baltymai ir riebalai tikriausiai būtų gaunami iš pieno ir jautienos, taip pat iš krūmuose gyvenančios faunos mėsos – pavyzdžiui, skujuočių ir šikšnosparnių, kuriuos jo malajietiška šeima valgė vos prieš dvi kartas – o jei grįžtume dar šimtmečiu ar dviem atgal į Borneo, galbūt reikėtų paragauti ir žmogienos. Galbūt dabar tai skamba juokingai (ar makabriškai) – bet tokia būtų realybė, jei būtų bandoma taikyti „protėvių dietos“ principus.

Atmetus abejotiną skujuočių ar žmogienos valgymo etiką, mitybos požiūriu šios dietos taip pat nebūtų puiki idėja. Nors tai kraštutiniai pavyzdžiai, XVI a. Velse gyvenusių žmonių mityba tikriausiai taip pat nebuvo pavydėtina. Tikėtina, kad J.Wongo šeima gyveno labai skurdžiai ir dažnai kentė badą. O ir tas patarimas tiesiog žiūrėti senas kulinarines knygas nelabai padeda – įvertinus tai, kad jos visos iš esmės buvo parašytos itin turtingiems XVI a. žmonėms. Tai tas pats, kas tipišką XXI a. mitybą grįsti privačiame lėktuve rastais valgiaraščiais.

Dar vienas problemiškas tokios dietos aspektas būtų tas, kad ji remiasi šiuolaikine prielaida, jog tai, kad praeityje nebuvo nutukimo ir su mityba susijusių degeneracinių ligų, automatiškai reiškia, kad kažkada buvome daug sveikesni. Remiantis beveik visais objektyviais rodikliais, taip nėra.

Tiesa, dabar daugelyje Azijos šalių mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, atsižvelgiant į amžių, yra didesnis, tačiau per tą patį laikotarpį šiame regione taip pat buvo užfiksuotas vienas didžiausių Žemėje mitybos nepakankamumo sumažėjimų.

1961 m. Rytų Azijoje vienam gyventojui tenkantis kalorijų kiekis buvo mažiausias visoje planetoje, bet per kelis dešimtmečius jis išaugo daugiau nei tris kartus, todėl maistinių medžiagų trūkumas sumažėjo 80 proc.

Kitas probleminis šios dietos palaikytojų ramstis yra idėja, kad žmonės puikiai prisitaikė prie savo tradicinių maisto šaltinių. Nors yra gerų įrodymų, kad tam tikros populiacijos – pavyzdžiui, masajų gentys Kenijoje ir Tanzanijoje – dėl selektyvaus spaudimo, susijusio su ilga pieno produktų vartojimo istorija, sugeba geriau virškinti laktozę, tai toli gražu nėra visuotinė taisyklė.

Pavyzdžiui, dantų apnašų tyrimai parodė, kad Mongolijoje pieno produktais gausi mityba atsirado prieš mažiausiai 3000 metų – nepaisant to, 95 proc. mongolų vis dar netoleruoja laktozės. Tradicinė mityba iš tikrųjų labiau atspindi tam tikrų maisto produktų rūšių prieinamumą, nei jų vertę žmogaus organizmui.

J.Wongo nuomone, sudėtingiausia šiame dietiniame požiūryje yra tai, kad reikalaujama, jog žmones būtų galima tvarkingai suskirstyti į dėžutes ir pagal tai nustatyti „idealų“ mitybos būdą. Mintis, kad galima apibendrinti „tipišką“ vienos šalies – o ką jau kalbėti apie visus neįtikėtinai margus žemynus, pavyzdžiui, Europą ar Aziją – mitybą iki nedidelio normatyvinių taisyklių rinkinio, neišvengiamai reiškia, kad tenka grįžti prie visiškai nenaudingų stereotipų.

Nors genetinio prisitaikymo prie mitybos tyrimai atrodo įdomūs, juos paversti paprastomis mitybos taisyklėmis yra sudėtinga. Jau vien dėl to, kad dauguma iš mūsų iš tiesų esame genetinė mišrainė – todėl atrodo, kad išimtys gali būti dažnesnės nei taisyklės, sako J.Wongas.

Parengta pagal „New Scientist“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.