Per pastaruosius kelerius metus WIG efekto panaudojimas šiek tiek atgimė. Keletas gamintojų bando pradėti prekiauti artipaviršinėmis transporto priemonėmis (angl. ground effect vehicles, GEV) – ypač Singapūro įmonė „Wigetworks“, kurianti „Airfish-8“ ir Bostono įmonė „Regent“, kuri pritraukė nemažai lėšų ir išankstinių pardavimų, kad sukurtų visiškai elektrinio, dvylikaviečio sklandytuvo „Viceroy“ prototipą.
Visuose šiuose orlaiviuose – taip pat tiek šiame DARPA „Liberty Lifter“, tiek garsiojoje Antrojo pasaulinio karo metais rusų vykdytoje programoje „Ekranoplan“ – buvo siekiama pasinaudoti fizikos dėsniu: kai lėktuvas skrenda labai arti žemės, t.y. mažesniame aukštyje nei pusė jo paties sparnų mojo, jis gali sklęsti ant aukšto slėgio oro pagalvės tarp sparno ir paviršiaus, taip įgaudamas papildomą keliamąją jėgą ir sumažindamas keliamosios jėgos sukeliamą pasipriešinimą. Dėl to šie orlaiviai gali būti itin efektyvūs – skrendant maždaug 5 proc. sparnų mojo prilygstančiame aukštyje, iš taško A į tašką B galima nuskristi iki 2,3 karto efektyviau.
DARPA patinka ši idėja, nes artipaviršiniais hidroplanais didelius ir sunkius krovinius galima būtų pergabenti daug greičiau nei laivais, nereikėtų didelių uostų, milžiniškų pakilimo takų ir antžeminės logistikos, reikalingos dideliems krovininiams lėktuvams. „Liberty Lifter“ galėtų pakilti nuo bet kurio vandens telkinio ir nusileisti bet kuriame kitame, nereikalaudamas jokios infrastruktūros – o tai labai supaprastintų didelės ir sunkios karinės įrangos gabenimo logistiką.
DARPA ieško „Liberty Lifter“ programai tokių projektų, kurie:
- galėtų mažu greičiu pakilti ir nusileisti neramioje jūroje
- galėtų gabenti daugiau nei 100 tonų naudingojo krovinio
- galėtų pasiekti didesnį nei 7500 km veikimo nuotolį
- galėtų veikti jūroje ištisas savaites ir nereikalautų techninės priežiūros sausumoje
- galėtų sumažinti susidūrimų riziką, kai judama greitaeige technika perpildytose teritorijose
- gamyba būtų vykdoma iš ne egzotiškų ir lengvų, bet, žemų kaštų medžiagų
- galėtų identifikuoti ir išvengti didelių bangų – ir atitinkamai išmaniai valdytų pakilimo ir nusileidimo procesus
Nors šie lėktuvai didžiąją laiko dalį tikriausiai praleis skraidydami arti žemės, DARPA taip pat nori, kad jie galėtų skristi iki 10 000 pėdų (3 km) aukštyje – kad jų nevaržytų būtinybė laikytis virš vandens.
Pasak „IEEE Spectrum“, DARPA dviejų koncepcinių modelių sukūrimui pasirengusi skirti 15 mln. JAV dolerių. Sisteminio lygmens kritinės projekto peržiūros planuojamos 2025 m., o pirmasis visavertis prototipas turėtų pakilti jau 2027 m.
Parengta pagal „New Atlas“.
