Maždaug 30 metų amžiaus vyro palaikai buvo rasti mustatilo – statinio, kurio pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio, reiškiančio stačiakampį – viduje. Šie griuvėsiai yra vienas iš daugiau nei 1600 mustatilų, nuo XX a. septintojo dešimtmečio aptiktų Saudo Arabijoje. Dažniausiai tokie statiniai būna pastatyti tada, kai Arabijos dykumoje dar žaliavo vešlios pievos, kuriose klajojo drambliai, o ežeruose maudėsi begemotai.
Mustatilų statytojai buvo nežinomo kulto nariai. Kadangi dėl klimato pokyčių žemė pamažu virto dykuma, tikėtina, kad kulto nariai burdavosi bandydami ją išsaugoti ir aukojo savo gyvulius nežinomiems dievams. Dabar nauji mustatilų kasinėjimai, išsamiai aprašyti kovo 15 d. žurnale „PLOS One“ paskelbtame tyrime, atskleidė daugiau detalių apie mįslingas struktūras ir senovinius garbintojus.
„Apie mustatilus ir juos lydėjusius tikėjimus beveik nieko nežinoma, – sako Vakarų Australijos universiteto archeologė ir pagrindinė tyrimo autorė Melissa Kennedy. – Buvo iškasinėta tik 10 mustatilų, o šis tyrimas yra vienas pirmųjų, kuris buvo publikuotas. Taigi apie šią tradiciją dar daug ko nežinome“.
Mustatilų išvaizda skiriasi, tačiau paprastai tai būna ilgi stačiakampiai, suformuoti iš neaukštų maždaug 1,2 m aukščio iš akmenų suręstų sienų. Kai kurių griuvėsių viduje kasinėjimai atskleidė sudėtingas struktūras (su vidinėmis sienomis ir stulpais), iš kurių būdavo galima patekti į centrines patalpas, galbūt skirtas puotoms ir ritualiniams aukojimams, sako M.Kennedy.
Garbintojai įeidavo į mustatilus viename gale ir 20–600 metrų (ar ir daugiau) eidavo į kitą galą, pasiekdami platformą, vadinamą galva. Galvos viduje esančioje kameroje buvo vadinamasis beytlas – šventas akmuo (kartais – meteoritas) – kurį kulto nariai naudodavo bendravimui su savo dievais.
Tyrėjų iškasinėtas mustatilas, esantis už 55 kilometrų į rytus nuo senovinio Alulos miesto, yra 140 m ilgio ir pastatytas iš vietinio smiltainio. Jo beytlas yra didelis vertikalus akmuo, aplink kurį tyrėjai rado 260 gyvūnų kaukolių ir ragų fragmentų. Kaulų dalys daugiausia yra naminių galvijų, nors tyrėjai sako, kad kai kurie fragmentai priklausė be tik naminėms ožkoms, bet ir gazelėms bei smulkiems atrajojantiems gyvūnams.
„Greičiausiai jie atsigabendavo gyvulius su savimi, galimai skersdavo juos vietoje, ragus ir viršutines kaukolės dalis paaukodavo dievybei, o likusias dalis suvalgydavo puotos metu, – pasakoja M.Kennedy. – Negalime būti tikri, ar skerdimas vykdavo vietoje, ar kur nors kitur – nes likusių gyvūnų liekanų neradome. Tačiau manome, kad greičiausiai tai vykdavo vietoje, nes ragai – ypač keratinas, kuris labai greitai suyra – buvo tokios geros būklės. Tai rodo, kad iki ragų pašalinimo ir jų paaukojimo mustatile tikriausiai praeidavo neilgas laiko tarpas“.
Iškart į šiaurę nuo mustatilo galvos tyrėjai aptiko vadinamąją cistą – laidojimo kamerą, kokios buvo statomos neolito ir bronzos amžiuje visoje Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Išanalizavus palaidoto vyro kaulus paaiškėjo, kad velioniui buvo apie 30–40 metų ir kad jis tikriausiai sirgo osteoartritu – degeneracine sąnarių liga, kuri yra labiausiai paplitusi artrito forma. Žmonių ir gyvūnų kaulų datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad vyras buvo palaidotas praėjus 400 metų po to, kai buvo paskersti gyvūnai – o tai yra ženklas, kad mustatilai buvo pakartotinių piligrimysčių vietos.
„Randame vis daugiau įrodymų, kad žmonės buvo laidojami mustatiluose, – pasakoja archeologė. – Tačiau šie palaidojimai visada vėlesni, jie nėra datuojami tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir gyvulių aukos. Keliame hipotezę, kad mustatilų vietos išliko svarbios net ir nustojus jas naudoti, o vėlesnės kartos šiose vietose laidodavo savo mirusiuosius, taip patvirtindamos nuosavybės teisę į šiuos statinius ir iš esmės teigdamos ryšį su praeitimi“.
Mustatilų apeigų tikslas išlieka mįsle. Kadangi dykumose esantys statiniai buvo pastatyti holoceno drėgnuoju laikotarpiu – etapu, kuris Arabijoje truko nuo 7000 iki 6000 m.pr.m.e., dėl kurio Arabija ir Šiaurės Afrika tapo daug drėgnesnėmis, tačiau vis dar buvo linkusios į sausras ir lėtą dykumėjimą, – tyrėjai mano, kad gali egzistuoti tam tikras ryšys tarp šiuose statiniuose praktikuotų ritualų ir bendruomenės noro iššaukti džiūstančiai žemei lietų.
Dabar jie tikrina šią hipotezę, geografiškai kartografuodami, kaip arti priešistorinių ganyklų, upių ir ežerų buvo pastatyti mustatilai. Tęstinis tyrimas gali atskleisti senovinių religinių praktikų ir pirmykštės regiono klimato krizės sąsajas.
Parengta pagal „Live Science“.
