Izu-Bonino įduboje žuvys buvo užfiksuotos didesniame nei 8 kilometrų gylyje po vandenyno paviršiumi. Tai ne tik sumušė giliavandenių žuvų stebėjimo rekordus, bet ir, mokslininkų komandos teigimu, pasiekė beveik didžiausią gylį, kuriame apskritai galima aptikti žuvų.
Vakariniame Ramiojo vandenyno pakraštyje yra įdubos, kurių gylis siekia 11 km. Būtent vienoje iš šių įdubų, pavadintoje Izu-Bonino įduba, mokslininkai nufilmavo nežinomą Pseudoliparis gentiens gleiviažuvės tipo žuvį neįtikėtinai giliai – 8336 metrų gylyje. Ankstesnis didžiausio gylio, kuriame aptiktos žuvys, rekordas –buvo užfiksuotas garsiojoje Marianų įduboje – 8178 metrų gylyje.
Marianų įduba yra giliausia žinoma įduba, todėl yra labiausiai ištirta, tačiau biologiniu požiūriu ji gali būti ne pati įdomiausia vieta, teigia mokslininkai. „Visi mano, kad šiose įdubose svarbiausia yra gylis, – sakė ekspedicijai vadovavęs „Minderoo-UWA“ Giliavandenių tyrimų centro profesorius Alanas Jamiesonas. Nors gylis ir jo sukeliamas milžiniškas slėgis iš tiesų nulemia gyvybę šiose aplinkose, tai nėra vienintelis veiksnys. „Temperatūra taip pat gali būti svarbi“, – pridūrė jis.
Izu-Bonino įduba yra pati šilčiausia iš visų įdubų, todėl ji palankesnė gyvybei.
Kaip A.Jamiesonas paaiškino, mokslinių tyrimų laivą „DSSV Pressure Drop“ valdanti komanda nusprendė, kad didesnė Izu-Bonino šiluma leistų gyviams gyventi didesniame gylyje, todėl jie nusprendė atlikti tyrimus būtent šioje įduboje.
Komanda įrodė, kad buvo teisi: 8022 metrų gylyje užfiksavo Pseudoliparis belyaevi, o 8336 metrų gylyje nufilmavo tos pačios genties, tačiau nežinomos rūšies žuvį.
A.Jamiesonas paaiškino, kad nors virš Marianų įdubos esantys vandenys yra tropiškesni nei Izu-Bonino, pati įduba yra šaltesnė, nes yra arčiau Pietų vandenyno.
„Visa tai lemia Antarktida, – sakė jis. – Šaltas, sūrus vanduo prie užšalusio žemyno krantų grimzta į dugną ir teka į šiaurę, o keliaudamas pamažu šyla. Kai šis dugno vanduo pasiekia įdubą, jis į ją įteka. Kai vanduo pasiekia Izu-Boniną, jis būna mažiau nei laipsniu šiltesnis nei Marianų įduboje, tačiau to vis tiek pakanka, kad pasikeistų ekologija.“
„Japonijos įdubos yra neįtikėtinos vietos tyrinėjimams: jose gausu gyvybės, net ir pačiame dugne“, – pranešime teigia A.Jamiesonas.
Panašaus gylio šiltesnių įdubų nėra, todėl „jei kas nors ir ras žuvų didesniame gylyje, tai bus nedaug didesnis gylys“, – sako profesorius.
Tai, kad gleiviažuvės prisitaikė prie didesnio gylio, nei bet kuris kitas stuburinis, yra intriguojantis faktas – nes jos paprastai nėra giliavandenių žuvų gentis. Dauguma gleiviažuvių gyvena sekliuose vandenyse, pavyzdžiui, upių žiotyse.
Tokiuose gyliuose 20–25 centimetrų žuvys maitinasi mažais vėžiagyviais, kurie savo ruožtu minta medžiagomis, patenkančiomis į įdubą, kai žūsta paviršinio vandens gyviai. „Gali prireikti savaičių ar mėnesių, kol ši medžiaga nuskęsta“, – teigia A.Jamiesonas. Tačiau alkani vėžiagyviai nemato jokių tinkamumo vartoti datų ir kuria maisto tinklą iš visko, ką tik gali gauti.
Parengta pagal „IFLScience“.
