Ištyrę sumaišytų keramikos šukių krūvą neolito gyvenvietėje Oldenburgo LA 77, kurią mokslininkai laiko vienu seniausių kaimų Vokietijoje, archeologai aptiko tokios kulinarinės nesėkmės pėdsakus, rašoma sausio 19 d. žurnale „PLOS One“ paskelbtame tyrime.
„Vos tik pažvelgėme į puodo vidų, buvo akivaizdu, kad kažkas negerai“, – pasakoja pagrindinė tyrimo autorė ir archeobotanikė Lucy Kubiak-Martens, bendradarbiaujanti su archeobotanikos ir paleobotanikos srityje besispecializuojančia Nyderlandų įmone „BIAX Consult“.
Atlikus cheminę ant keramikos šukių išlikusių likučių analizę, buvo aptikta maistinių kruopų, kurių mišinyje yra įvairių senovinių javų grūdų, įskaitant dvigrūdžius kviečius ir miežius, pėdsakų. Tyrėjai taip pat rado baltųjų balandų – laukinių augalų, garsėjančių savo krakmolingomis sėklomis – liekanų, teigiama Kylio universiteto (Vokietija) pranešime.
„Vienoje keraminėje šukėje, kuri kadaise buvo paprasto, storasienio puodo dalis, rasta baltųjų balandų sėklų, kurios yra giminingos bolivinėms balandoms ir kuriose gausu baltymų, liekanų“, – sako L. Kubiak-Martens. – Taip pat buvo dvigrūdžių kviečių, kurie sudygę pasižymi saldžiu skoniu. Atrodo, kad kažkas sumaišė javų grūdus su daug baltymų turinčiomis sėklomis ir virė su vandeniu. Tai nebuvo atsitiktinumas, tai buvo sąmoningas pasirinkimas.“
Nors yra įrodymų, kad prieš 32 000 metų Italijoje žmonės malė laukines avižas – greičiausiai miltams – naujai aprašytas sudužęs puodas gali būti pirmasis pasaulyje užfiksuotas (ir nesėkmingas) bandymas virti košę. Neįmanoma pasakyti, ar žmogus sudaužė puodą, užuot varginęsis jį valyti, ar puodas sudužo natūraliai, praėjus daug laiko po nesėkmingo virimo.
Atskiroje keramikos šukėje rasta gyvulinių riebalų (greičiausiai pieno), kurie prasiskverbė į molį, likučių. Tačiau neatrodo, kad virėjas į skystį būtų įmaišęs kokių nors grūdų – todėl mažai tikėtina, kad pienas buvo košės dalis.
„Dygstantys grūdai taip pat pasako, kada jie buvo nupjauti, o tai galėjo būti kažkur vasaros pabaigoje, – pasakoja L. Kubiak-Martens. – Tais laikais jie negalėjo dėti grūdus į lentyną ir laikyti vėlesniam naudojimui, kaip tai darome šiandien. Jie turėjo iš karto sunaudoti tai, ką užaugino.“
Nors ankstesnės dirvožemio mėginių analizės parodė, kad šiuo laikotarpiu buvo gaminami patiekalai iš panašių senovinių grūdų ir sėklų, šiame tyrime mokslininkai pirmą kartą rado sudeginto maisto likučių ant keraminio indo neolitinėje Vokietijoje – ir tai leidžia suprasti, kokia buvo šių žmonių mityba, teigiama pranešime.
„[Šis maisto gaminimo atvejis] mums rodo ne tik paskutinį žmogaus kasdienės maisto ruošimo rutinos žingsnį, bet ir paskutinį maisto gaminimo atvejį naudojant šį indą, – aiškina mokslininkė. – Tai kur kas daugiau nei tik apanglėję grūdai. Matome, kaip žmonės prieš tūkstančius metų ruošė kasdienį maistą“.
Parengta pagal „Live Science“.
