Pasitelkę genetinius, paleoekologinius ir archeologinius įrodymus, mokslininkai atskleidė, kad Irano kalnynas buvo gyvybiškai svarbus Homo sapiens susitelkimo centras ankstyvuoju jų migracijos iš Afrikos etapu.
Tikėtina, kad šis regionas maždaug 20 000 metų buvo vieta, kurioje galėjo įsikurti, augti ir klestėti didelė Homo sapiens populiacija, prieš žmonėms išsisklaidant po Euraziją ir kitas šalis.
Tai reiškia, kad visų ne afrikiečių protėviai Irano kalnyne gyveno maždaug 20 000 metų po migracijos iš Afrikos.
Irano kalnynas yra didžiulis aukštumų regionas pietvakarių Azijoje, esantis į rytus nuo Zagroso kalnų dabartiniame Irane, taip pat Afganistane ir Pakistane. Kaspijos jūros, Persijos įlankos ir Viduržemio jūros apsupta vietovė buvo ideali terpė didesnėms populiacijoms kurtis.
„Šis atradimas paaiškina 20 000 metų Homo sapiens istorijos dalį už Afrikos ribų, t. y. laikotarpį, per kurį mes sąveikavome su neandertaliečių populiacijomis. Tai taip pat nušviečia įvairių Eurazijos populiacijų ryšius, suteikdamas esminių užuominų, padedančių suprasti mūsų rūšies demografinę istoriją Europoje, Rytų Azijoje ir Okeanijoje“, – pareiškime teigė pirmasis tyrimo autorius Leonardo Vallini iš Padovos universiteto Italijoje.
Tam, kad prieitų prie šių išvadų, komanda išnagrinėjo priešistorinių ir šiuolaikinių žmonių populiacijų genetinius duomenis ir nustatė, kad Irano kalnyno apylinkių gyventojai turi artimų protėvių ryšių su populiacija, kuri pirmoji apsigyveno už Afrikos ribų.
Tyrėjai taip pat atliko paleoekologinį modeliavimą, kuris parodė, kad po ekspansijos iš Afrikos šis regionas buvo daug svetingesnis nei kiti potencialūs žmonių susitelkimo centrai.
„Mūsų daugiadisciplininis tyrimas suteikia nuoseklesnį senovės praeities vaizdą, leidžiantį pažvelgti į svarbų laikotarpį tarp ekspansijos iš Afrikos ir Eurazijos populiacijų diferenciacijos, – sakė tyrimo bendraautorius profesorius Michaelis Petraglia. – Irano kalnynas iškyla kaip pagrindinis regionas, pabrėžiantis tolesnių archeologinių tyrinėjimų poreikį.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.
Parengta pagal „IFLScience“.
