1964 m., dirbdamas Edinburgo universiteto dėstytoju, P. Higgsas paskelbė prognozę, kuri turėjo didžiulę įtaką fizikos pasauliui: jis iškėlė prielaidą, kad egzistuoja Visatą gaubiantis laukas, kuris dalelėms suteikė masę praėjus kelioms akimirkoms po Didžiojo Sprogimo. Šis laukas turėjo būti susijęs su savo dalele, kuri vėliau buvo pavadinta Higgso bozonu.
Higgso bozonas tapo pagrindine dalelių fizikos standartinio modelio prognoze, praminta „dieviškąja dalele“, kurią pats P. Higgsas 2017 m. interviu pavadino „nelaimingu teorinės fizikos ir blogos teologijos sumaišymu“.
Po daugelį metų trukusių Higgso bozono paieškų 2012 m. Šveicarijoje, CERN dalelių fizikos laboratorijoje, jis pagaliau buvo atrastas. Po metų P. Higgsas buvo apdovanotas Nobelio premija – viena iš daugelio premijų ir apdovanojimų, kuriuos jis gavo už savo darbą.
Higgso bozono atradimas paprastai minimas kaip svarbiausias Didžiojo hadronų greitintuvo pasiekimas, tačiau jis taip pat žymėjo ir keisto dalelių fizikos laikotarpio pradžią – suradus visas pagal standartinį modelį numatytas daleles, kas nutiks toliau? Pats P. Higgsas tikėjosi, kad pasinaudodami hadronų greitintuvais galėsime susieti dalelių fiziką su kosmologija ir tamsiosios medžiagos paieškomis – tačiau šie klausimai iki šiol lieka atviri.
Net ir 1996 m. išėjęs į pensiją P. Higgsas toliau dalyvaudavo fizikos konferencijose ir bendradarbiavo su kolegomis bei studentais. Jis dažnai kalbėdavo apie supersimetriją – fizikos sistemą, kurioje kiekviena žinoma dalelė turi atitinkamą partnerį su skirtingu sukiniu. Jei iš tiesų gyvename supersimetriškoje Visatoje, turėtų būti atrasta daug daugiau dalelių, rašo „New Scientist“.
