„Supratimas, kaip ir kodėl virusai evoliucionuoja, kad peršoktų į skirtingus nešiotojus visame gyvybės medyje, gali padėti mums išsiaiškinti, kaip atsiranda naujos virusinės ligos tarp žmonių ir gyvūnų“, – aiškina Londono universiteto koledžo (JK) genetikas Cedricas Tanas.
Iš 32 nagrinėtų virusų šeimų mokslininkai išskyrė tas, kurios gali užkrėsti žmogaus organizmą. Suskaičiavus, kaip dažnai virusai pereina iš vienos rūšies į kitą, paaiškėjo, kad 64 proc. virusų yra persimetę iš žmogaus į kitą gyvūną.
Atsižvelgiant į tai, kad žmonės kuriasi įvairiose aplinkose, toks platus mūsų patogenų plitimas yra logiškas, sako Michaelis Le Page: „Mūsų populiacija yra didžiulė. Ir mūsų paplitimas pasaulyje iš esmės yra visur.“
Tai suteikia mūsų virusams kur kas daugiau galimybių sėkmingai peršokti į įvairesnius nešiotojus, palyginti su kitų rūšių virusais, kurių galimybės paprastai būna kur kas ribotesnės.
Maža to, savo elgesiu mes suteikiame virusams dar daugiau galimybių atlikti šį perėjimą. Keldami stresą mus supančiai gyvybei dėl buveinių keitimo ar naikinimo, įskaitant taršą ir net mūsų balsų skambesį, sukeliame greta mūsų gyvenančioms būtybėms didesnį jautrumą virusams.
Tai yra ne tik rimta aplinkosaugos problema, bet ir didelė pasaulinė mūsų pačių rūšies sveikatos problema.
„Jei žmonių perneštas virusas užkrečia naują gyvūnų rūšį, virusas gali ir toliau klestėti, net jei jis bus išnaikintas tarp žmonių – arba net išvystyti naujas adaptacijas, kol vėl užkrės žmones“, – sako C. Tanas.
Pandemijos metu stebėjome tokius viruso grįžimo pirmyn ir atgal atvejus.
Svarbu pabrėžti, kad zoonozės (užkrečiamosios ligos, kuriomis serga žmogus ir gyvūnai) kelia didžiulį pavojų nykstančioms rūšims, todėl kyla klausimų dėl laukinių gyvūnų skiepijimo etikos.
„Žmonės yra tik vienas mazgas dideliame ir sudėtingame nešiotojų tinkle, kuriame virusai be galo keičiasi“, – rašo komanda straipsnyje.
Šis tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Ecology & Evolution“.
Parengta pagal „Science Alert“.
