Tačiau ar kada nors susimąstėte, kuris iš visų gyvių, su kuriais dalijamės mūsų planeta, vokalizuoja daugiausiai? Ir kokia vertė būti plepiu, jei skleidžiant garsus kyla rizika išsiduoti plėšrūnams?
Kalbant apie žmones, „kalbėjimą“ galime vertinti dviem būdais: pagal tai, kiek laiko praleidžiama kalbant balsu, ir pagal tai, kokia įvairovė perduodama šiais garsais. Kaip tai galima pritaikyti nežmogiškoms rūšims? Mokslininkai nustatė kai kurias bendras tendencijas tarp rūšių, kurios daug vokalizuoja, ir bendras tendencijas tarp tų, kurios renkasi ramesnį kelią.
Socialinės būtybės
Galima manyti, kad vienas iš gyvūnų bendravimą lemiančių veiksnių yra tai, kiek socialūs yra tos rūšies gyvūnai. Tiesa, kad kai kurios labai socialios rūšys yra ir „kalbesnės“ – pavyzdžiui, būriai paukščių, tokių kaip žvirbliai, kurie, atrodytų, nuolat skleidžia kakofoniją. Yra ir žinduolių – pavyzdžiui, surikatos – mažas, į mangustą panašus sutvėrimas iš pietų Afrikos, gyvenantis didelėse bendruomenėse, kurios drauge augina jauniklius, maitinasi ir saugosi nuo plėšrūnų.
„Kai jos maitinasi, visada čirškia, kad visi žinotų: aš čia, tai aš, viskas gerai, aplink nėra plėšrūnų. Jos nuolat skleidžia šį švelnų, minkštą kontaktinį čiauškesį“, – sako Kembridžo universiteto (JK) zoologas Arikas Kershenbaumas, tyrinėjantis gyvūnų vokalinį bendravimą ir naudojantis algoritmus jų skleidžiamiems garsams analizuoti bei lyginti.
Tačiau tai nėra taisyklė. Socialumas nebūtinai reiškia, kad gyvūnas daug bendrauja, sako jis. Taip yra todėl, kad vokalizacija taip pat kainuoja. „Dauguma gyvūnų stengiasi per daug nevokalizuoti, nes tam iš tikrųjų reikia daug energijos“, – sako mokslininkas, kuris yra ir knygos „The Zoologist's Guide to the Galaxy“, kurios dalis skirta gyvūnų bendravimui, autorius.
Kitas veiksnys yra plėšrūnai: garsai kelia pavojų, kad gyvūnas gali būti sugautas. Šios dvi savybės daro stiprų spaudimą net ir labai socialių rūšių – tokių kaip šimpanzės, kurios yra vienos artimiausių mūsų gyvų giminaičių – vokaliniam bendravimui. „Šimpanzės vokalizuoja labai mažai, ne tiek daug, kiek galima tikėtis, atsižvelgiant į jų socialinių grupių sudėtingumą“, – sako A. Kershenbaumas. Siekdamos kuo mažiau bendrauti girdimuoju būdu, jos dažnai bendrauja gestais.
Vokalas nebūtinai yra auksinis gyvūnų bendravimo standartas. „Gyvūnai nuolat perduoda informaciją, nesvarbu, ar tai būtų vokalas, kvapas, laikysena – visa tai vertina kiti gyvūnai, kurie susidaro integruotą nuomonę, ką daryti ir kaip bendrauti su šiuo asmeniu“, – pasakoja mokslininkas.
Tačiau kai bandome ištirti, ką gyvūnai „sako“ vokalizuodami, tai gali greitai tapti sudėtinga teritorija. Viena iš priežasčių yra ta, kad žmonės klysta vertindami gyvūnų garsus pagal mūsų bendravimo standartą, t. y. pagal žodžius.
Yra įrodymų, kad kai kurie gyvūnų garsai turi konkrečias reikšmes (informacijos rūšis, kurią mokslininkai vadina referentiniu bendravimu), kurias galima laikyti panašiomis į žodžius. Pavyzdžiui, kai kurios beždžionės skleidžia specifinius pavojaus signalus, kurie reiškia plėšrūno grėsmę, o delfinai švilpia skirtingiems giminaičiams skirtais garsais. „Jie naudoja šį konkretų garsą kaip vardą, kuris galėtų būti laikomas žodžiu“, – pasakoja A. Kershenbaumas.
Tačiau šie garsai pasitaiko tik tais atvejais, kai vienas garsas yra veiksmingiausias būdas pranešti apie vieną konkretų dalyką. „Manau, kad apskritai klaidinga į gyvūnų bendravimą žiūrėti kaip į sudarytą iš žodžių“, – teigia mokslininkas.
Taigi, gyvūnų bendravimas nėra sudarytas iš atskirų „žodžių“ su unikaliomis reikšmėmis, kaip mūsų kalba. Šią mintį patvirtina paukščiai giesmininkai: nors jie turi sudėtingiausias iš visų gyvų būtybių vokalines sekas, šios sekos dažniausiai pasitaiko tokiose situacijose, kai santykinai paprastas dalykas, kurį paukštis turi perduoti – pavyzdžiui, partnerio viliojimas ar teritorijos gynimas – neatitinka protu nesuvokiamos garsų įvairovės, kurią sudaro kiekvienas šauksmas. Taigi, kas čia vyksta?
Viena iš teorijų teigia, kad pati laikmena yra pranešimas. Paukščiai gali sakyti: „Pažiūrėkite, kokią sudėtingą dainą aš galiu čiulbėti! Vadinasi, aš būsiu tikrai geras tėvas“, – aiškina A. Kershenbaumas. Tam tikra prasme vokalinė akrobatika gali būti spalvingos plunksnos pakaitalas – tai dar vienas būdas, kuriuo paukščiai vilioja partnerius.
Iš tiesų „kai kurios paukščių rūšys, pavyzdžiui, amerikiniai strazdai ar pilkosios papūgos žakai, gamtoje „vagia“ kitų rūšių garsus, kad skambėtų protingiau“, – sako Rokfelerio universiteto (JAV) neurobiologas Erichas Jarvisas, tyrinėjantis giesmininkus kaip modelį, kaip žmonės mokosi kalbėti. Šios papūgos ir amerikiniai strazdai rodo, kad atskiros vokalizacijos tikriausiai neperduoda atskirų pranešimų taip, kaip žmonės kalba žodžiais. Kadangi jie perimti iš visiškai kitos rūšies, mažai tikėtina, kad jų reikšmės taip pat perimamos. Labiau tikėtina, kad tai tiesiog nauji garsai, kurie buvo įtraukti į vokalinį repertuarą – o ne garsai, turintys individualią reikšmę.
Nors gyvūnai galbūt nesako kelių atskirų dalykų taip, kaip tai daro mūsų kalba, vis dėlto jų vokalizacija yra gausi ir turtinga reikšmių.
Mokymasis klausant
Kad ir ką gyvūnai sakytų, kai kurie jų vokalizacijai skiria daug daugiau laiko nei kiti. Kas gi yra tie plepieji individai ir dėl ko jiems verta šnekėti?
Pasak E. Jarviso, gyvūnus galima suskirstyti į dvi dideles grupes: nevokalinius (arba „įgimtus“) mokinius ir vokalinius mokinius, t. y. gyvūnus, kurie mokosi vokalizuoti mėgdžiodami garsus. Tik kelios gyvūnų grupės priklauso vokalinio mokymosi grupei: žmonės, paukščių giesmininkų rūšys ir kai kurie nežmoginiai žinduoliai, įskaitant delfinus, banginius, dramblius, ruonius ir šikšnosparnius.
„Įdomu tai, kad tie gyvūnai, kurie naudoja vokalinį mokymąsi, taip pat yra vieni iš labiausiai vokalizuojančių gyvūnų“, – sako E. Jarvisas. Jis taip pat nustatė, kad šie gyvūnai dažniau atlieka sudėtingesnes vokalines sekas.
E. Jarvisas domisi, kodėl šie vokališkai besimokantys gyvūnai vokalizuoja dažniau ir sudėtingiau. Viena vertus, daug vokalizuoti yra didžiulis privalumas. Pirmiausia garsas sklinda dideliais atstumais, todėl dažnesnis bendravimas gali padėti susikalbėti didelėse teritorijose, padėti gyvūnams pareikšti pretenzijas į teritoriją arba susirasti partnerį. Būdami garsesni ir skleisdami sudėtingesnius balsus, kai kurie gyvūnai taip pat gali perduoti daugiau informacijos kitiems apie savo statusą. Kita vertus, yra ir pirmiau minėta rizika, susijusi su dažnesniu balsų skleidimu: garsų skleidimas naudoja energiją ir pritraukia plėšrūnus.
E. Jarvisas iškėlė hipotezę, kad balsingiausi gyvūnai paprastai yra tie, kurie turi mažiau rūpintis dėl plėšrūnais. Įdomu tai, kad jis pastebėjo, jog ypač garsiai komunikuojantys sutvėrimai „paprastai būna netoli mitybos grandinės viršūnės – kaip žmonės, banginiai ir delfinai ar drambliai. Arba jie vokalizuoja ultragarso diapazone [todėl negali būti išgirsti], pavyzdžiui, šikšnosparniai, – sako jis. – Tarp paukščių nustatėme, kad giesmininkų tėvai buvo kilę iš grandinės viršūnėje buvusių plėšrūnų. Taigi, jų protėviai buvo maisto grandinės viršūnėje“.
Be to, ypač plepūs gyvūnai turi sistemą, kuri sumažina su nuolatiniu garsų skleidimu susijusias energijos sąnaudas. Balsingų gyvūnų gerklų raumenys sunaudoja vienus didžiausių energijos kiekių organizme, o jų veiklai valdyti reikia greitai veikiančių neuronų. Savo ruožtu dėl šių neuronų veiklos gali susidaryti toksiškų šalutinių produktų – panašiai kaip gaminant pieno rūgštį, kurią reikia pašalinti iš dirbančių raumenų. E. Jarvisas aiškina, kad vokalizuojantys gyvūnai, įskaitant žmones, turi bendras baltymų molekules, kurios apsaugo šiuos greitai dirbančius neuronus nuo toksinų pertekliaus. „Taigi, mes, žmonės, giesmininkai, papūgos ir kiti paukščiai, nepriklausomai nuo kitų išsivystėme mechanizmus, apsaugančius mūsų balso kelio neuronus, kad galėtume daug bendrauti“, – sako mokslininkas.
Kitaip tariant, labai balsingoms rūšims vokalizacija suteikia didžiulį pranašumą, o kainuoja palyginti nedaug. Tačiau yra ir išimčių – pavyzdžiui, zebriniai kikiliai yra vokaliniai mokiniai, kurie vokalizuoja nedaug. „Tačiau vidutiniškai vokaliniai mokiniai turi sudėtingesnį vokalinį repertuarą, – sako E. Jarvisas. – Tie, kurie laiko atžvilgiu vokalizuoja daugiausiai, vidutiniškai skleidžia sudėtingesnes vokalizacijas.“
Taigi, kam atitenka plepiausio gyvūno karūna? „Niekas, ką aš žinau, nėra atlikęs visų rūšių kiekybinio įvertinimo, kad galėtų pasakyti, jog taip ir yra. Tačiau trumpas atsakymas būtų, kad tai yra vokalinio mokymosi rūšies atstovas“, – sako E. Jarvisas. A. Kershenbaumas, remdamasis savo tyrimais, spėja, kad tarp šių balsą valdančių gyvūnų delfinai būtų stiprūs pretendentai į šį titulą. „Jei kada nors buvote vandenyje su delfinais, turbūt pastebėjote, jie beveik niekada nebūna tylūs, – pastebi mokslininkas. – Jie visada, visada vokalizuoja.“
Dabar dalį savo tyrimų E. Jarvisas skiria tam, kad ištirtų, ką vokaliniai mokiniai gali papasakoti apie žmonių šnekamąją kalbą: jis nustatė tam tikras genetines mutacijas vokališkai besimokančiuose paukščiuose, kurios gali padėti suprasti, kaip žmonėms atsiranda kalbos sutrikimai. Taigi, tyrinėti, kaip gyvūnai bendrauja, yra daugiau nei smalsumas – tai gali padėti mums suprasti save, rašo „Live Science“.