Mumijos yra moterų, kadaise gyvenusių „žaliojoje Sacharoje“ (dar vadinamoje Afrikos drėgnuoju laikotarpiu) palaikai. Prieš 14 500–5 000 metų dabar gyvybei nedraugiška Sachara buvo drėgna ir žaliuojanti savana, kurioje gyveno žmonės, prie ežerų ir upių medžioję ir galiausiai ganę gyvulius.
Dviejų mumijų DNR atskleidė, kad niekada anksčiau nematyta Šiaurės Afrikos gyventojų linija buvo atskira ir izoliuota nuo populiacijų, tuo pačiu metu gyvenusių Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Žurnale „Nature“ paskelbtos išvados leidžia manyti, kad tuo metu per Žaliąją Sacharą vyko menki genetiniai mainai, nors kai kurie kultūriniai papročiai galėjo plisti regione.
2003–2006 m. Takarkorio uolų slėptuvėje, esančioje netoli Sacharos vidurio dabartinės pietvakarių Libijos teritorijoje, archeologai atkasė 15 žmonių palaikus. Vietovėje aptikta daugiau kaip 8000 metų senumo žmonių gyvenamosios vietos ir ganymo įrodymų. Iš 15 asmenų, kurių dauguma buvo moterys ir vaikai, du buvo natūraliai mumifikuoti – o tai padėjo išsaugoti jų DNR.
„Mums labai pasisekė, kad pavyzdžiai išliko tokio lygio“, – žurnalui „Science“ sakė tyrimo bendraautorė ir Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto (Vokietija) paleogenetikė Nada Salem. Aukšta regiono temperatūra gali greitai suardyti žmonių palaikų DNR, todėl senovinių DNR pavyzdžių šiame regione išlikę nedaug.
2019 m. atliktame tyrime buvo tiriama tų pačių palaikų mitochondrinė DNR. Tačiau mitochondrinė DNR, kuri paveldima tik iš motinos, nesuteikia tiek informacijos apie populiacijos dinamiką, kiek chromosominė DNR, kuri paveldima iš abiejų tėvų. Siekdami gauti šiuos genomo duomenis, mokslininkai iš mumifikuotų palaikų ištraukė išlikusią DNR ir palygino ją su maždaug 800 dabartinių asmenų iš Afrikos, Artimųjų Rytų ir Pietų Europos DNR – bei 117 senovinių genomų iš tų pačių regionų.
Tyrėjų komanda nustatė, kad Takarkorio individai turi genetinių žymenų, kurie skiriasi nuo į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos populiacijų, o tai leidžia manyti, kad jie priklausė anksčiau nežinomai ir santykinai izoliuotai linijai, kuri nuo į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos populiacijų atsiskyrė maždaug prieš 50 000 metų.
Tačiau šie asmenys turėjo protėvių iš Levanto – žemės ruožo, besiribojančio su rytine Viduržemio jūros dalimi. Takarkorio DNR taip pat parodė neandertaliečių protėvių pėdsakus, kurie galėjo būti įgyti tik už Afrikos ribų, nes neandertaliečiai gyveno Eurazijoje. Tačiau mumijų genomuose neandertaliečių DNR buvo 10 kartų mažiau nei šiandien už Afrikos ribų gyvenančių žmonių DNR.
Išvados rodo, kad Žalioji Sachara nebuvo migracijos koridorius tarp Afrikos į pietus nuo Sacharos ir Šiaurės Afrikos. Tačiau archeologiniai duomenys rodo, kad kultūriniai mainai tarp regionų vyko.
„Dabar žinome, kad jie buvo izoliuoti genetikos, bet ne kultūros požiūriu, – CNN sakė tyrimo bendraautorius Romos Sapienza universiteto archeologas Savino di Lernia. – Yra daugybė tinklų, kuriuos žinome iš kelių žemyno dalių, nes turime keramikos, atkeliavusios iš Afrikos į pietus nuo Sacharos. Turime keramikos, atkeliavusios iš Nilo slėnio ir panašiai“.
Tyrėjai įtaria, kad naminių gyvulių ganymas Sacharoje taip pat greičiausiai atsirado dėl sąveikos su kitomis grupėmis, kurios tuo metu augino prijaukintus gyvulius – o ne dėl didelio masto migracijos.
Ši izoliuota linija šiandien nebeegzistuoja savo pirminiu pavidalu, tačiau tam tikru metu šios linijos žmonės susimaišė su atvykėliais, todėl kai kurie šiandien Šiaurės Afrikoje gyvenantys žmonės paveldėjo šio genetinio paveldo dalis.
„Aiškindamiesi gilią Sacharos praeitį, siekiame pagilinti žinias apie žmonių migraciją, prisitaikymą ir kultūrinę evoliuciją šiame svarbiame regione“, – sakoma S. di Lernia pranešime.
Parengta pagal „Live Science“.