Vidurio Azijoje esanti išdžiūvusi Aralo jūra nuolat kyla, nes po ja esanti Žemės mantija pučiasi, rodo nauji tyrimai.
Mokslininkai teigia, kad šį reiškinį lėmė „tylioji Černobylio“ ekologinė katastrofa, ištikusi regioną XX a. septintajame dešimtmetyje, kai žmonės nukreipė dvi į Aralo jūrą įtekančias upes drėkinimui. Aralo jūrą – buvusį ketvirtą pagal dydį ežerą pasaulyje – užklupo didelė sausra, kuri išgarino tiek daug vandens, kad 1986 m. ežeras suskilo į dvi dalis.
Per pastaruosius 80 metų Aralo jūra neteko 1,1 mlrd. tonų vandens, teigiama tyrime, paskelbtame žurnale „Nature Geoscience“. Šis praradimas, prilygstantis 150 Didžiųjų Gizos piramidžių masei, buvo toks didelis, kad iš pradžių dėl jo Žemės pluta šiek tiek atšoko – „tarsi atsilaisvinusi suspausta spyruoklė“, kartu su tyrimu paskelbtame straipsnyje rašė Naujosios Zelandijos Velingtono Viktorijos universiteto Žemės mokslų docentas Simonas Lambas.
Susiję straipsniai
„Kadangi ežere buvęs vandens svoris buvo prispaudęs po juo esantį uolienų sluoksnį, buvo tikėtasi, kad mažėjant vandeniui šis sluoksnis pakils mažyte dalimi buvusio vandens gylio“, – rašė tyrime nedalyvavęs S. Lambas. Tačiau naujasis tyrimas atskleidė, kad praėjus dešimtmečiams po to, kai vanduo išgaravo, žemė vis dar kyla, o išmatuojamas pakilimas tęsiasi toli už pirminės Aralo jūros kranto linijos.
Mokslininkai šį iškilimą aptiko naudodami nuotolinio stebėjimo iš palydovo metodą InSAR (angl. interferometric synthetic aperture radar), kuriuo matuojami nežymūs Žemės paviršiaus pokyčiai, įskaitant deformacijas, atsirandančias dėl iškilimo ar įdubimo.
Dėl sausringos aplinkos Aralo jūros regione, kuris ribojasi su Uzbekistano ir Kazachstano siena, lengva užfiksuoti nedidelius judesius Žemėje.
Tikėtina, kad pakilimą lėmė Žemės mantijos reakcija į Aralo jūros garavimą, teigia mokslininkai.
Mantija sudaryta iš klampios uolienos, kuri gali „tekėti“ ir užpildyti tuštumas, susidariusias dėl Žemės paviršiuje esančių uolienų ar vandens svorio judėjimo. Pavyzdžiui, anot S. Lambo, šiuo metu mantijos uolienos teka link Skandinavijos, kur, tikėtina, pakeis medžiagą, kurią paskutinio ledynmečio metu pastūmė milžiniškų ledo dangų svoris.
2016–2020 m. InSAR matavimų duomenimis, žemė išsipūtė 500 km spinduliu aplink Aralo jūros centrą. Palyginę iškyšulio dydį kiekvienais metais, tyrėjai nustatė, kad per tiriamąjį laikotarpį jo aukštis kasmet padidėdavo maždaug 7 milimetrais.
NASA Žemės observatorijos palydovinė nuotr.
Tyrimo duomenimis, Aralo jūros regiono pakilimas, kuris nuo 2016 m. iki 2020 m. sudarė 40 mm, tęsis dar daug dešimtmečių.
„Toks pakilimas išryškina žmogaus veiklos galimybes daryti įtaką Žemės gelmių dinamikai“, – rašė tyrėjai.
S. Lambas pažymėjo, kad šiandien Aralo jūra „yra tik buvusios savasties pėdsakas“. Vandens lygis 2007 m. buvo toks žemas, kad vienas iš dviejų 1986 m. susiformavusių ežerų papildomai suskilo į dvi dalis. 2020 m. vienas iš trijų likusių ežerų visiškai išnyko.
Tyrimo autoriai pažymėjo, kad Aralo jūros išdžiūvimas jau turėjo didelį poveikį regionui, įskaitant intensyvesnį dykumėjimą ir sausrą. Dėl plataus masto ekologinių ir ekonominių padarinių 2014 m. ši ekologinė katastrofa buvo pavadinta „tyliuoju Černobyliu“, rašo „Live Science“.