Centriniuose Anduose esantis Uturunku (isp. Uturuncu) ugnikalnis paskutinį kartą išsiveržė maždaug prieš 250 000 metų. Tačiau jau kelis dešimtmečius mokslininkai stebėjo neįprastą veiklą ugnikalnyje, įskaitant nedidelius žemės drebėjimus ir savitą „sombrero“ formos žemės deformaciją – vulkano centras pakilo, o aplinkinė teritorija nugrimzdo.
Iki šiol šių neramumų priežastis buvo neaiški.
Žurnale „PNAS“ paskelbtame tyrime atskleista, kad po Uturunku vis dar juda karšti skysčiai ir dujos, sukurdami slėgio kišenes, kurios deformuoja paviršių.
Susiję straipsniai
Naudodama daugiau nei 1700 žemės drebėjimų seisminius duomenis, tarptautinė mokslininkų komanda iš Kinijos, Jungtinės Karalystės ir JAV sukūrė iki šiol išsamiausią trimatį vulkano požeminės struktūros vaizdą. Jie nustatė, kad skysčiai kyla iš Altiplano magmos telkinio – didžiulio iš dalies išlydyto uolienų rezervuaro, esančio giliai po Andų kalnais.
Kylantys skysčiai siauru vertikaliu kanalu kaupiasi tiesiai po vulkano viršūne, kur susidaro dujų ir sūrymo rezervuarai. Atrodo, kad Uturunhttps://en.wikipedia.org/wiki/Brine_miningmasku aktyvumą lemia ne naujos magmos srautai, o šių skysčių migracija.
J. Blundy / Oksfordo universiteto nuotr.
Svarbiausia, kad mokslininkai nustatė, jog po žeme sukauptas dujų kiekis yra palyginti nedidelis – o tai reiškia, kad šiuo metu didelio išsiveržimo tikimybė yra menka.
Nors šie rezultatai turėtų nuraminti vietos bendruomenes, jie taip pat pabrėžia budrumo būtinybę. Uturunku yra vienas iš dešimčių vulkanų „zombių“ visame pasaulyje – tai oficialiai neaktyvūs, bet vis dar vidinius judėjimo požymius rodantys vulkanai.
Parengta pagal „BBC Science Focus“.