Bent jau taip teigiama naujame tyrime, paskelbtame žurnale „PLOS One“.
Tyrime, kuriam vadovavo dr. Mattas Boydas iš „Adapt Research Ltd“ ir profesorius Nickas Wilsonas iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje, buvo nagrinėjama, kaip miestai galėtų apsirūpinti maistu, jei pasaulinės aprūpinimo maistu sistemos sutriktų, ištikus tokiems įvykiams kaip branduolinis karas, ekstremali pandemija ar didžiulė Saulės audra.
Tokie scenarijai galėtų nutraukti prieigą prie gyvybiškai svarbių išteklių, pavyzdžiui, degalų ir trąšų, ir sužlugdyti pramoninį žemės ūkį bei tolimojo susisiekimo transportą.
Ankstesniuose tyrimuose buvo nurodyta, kad miestų žemės ūkis, pavyzdžiui, sodai ant stogų ir bendruomenių žemės sklypai, yra būdas padidinti atsparumą vietos lygmeniu. Tačiau M. Boydas ir N. Wilsonas norėjo išsiaiškinti, kiek tai iš tikrųjų gali būti naudinga.
Naudodamiesi palydovinėmis nuotraukomis, jie išanalizavo Palmerston Norte – Naujosios Zelandijos vidutinio klimato miesto, kurio gyventojų skaičius yra artimas pasaulinei medianai, todėl jis yra daugelį pasaulio miestų centrų atspindintis pavyzdys – potencialą auginti maistą.
Mokslininkai nustatė, kad net jei kiekviena tinkama miesto vieta būtų paversta sodu, miesto žemės ūkis galėtų išmaitinti tik apie penktadalį gyventojų.
Norint išmaitinti visą miestą, maisto auginimui taip pat reikėtų pritaikyti bent 1140 hektarų netoliese esančios dirbamos žemės. Dar 110 hektarų reiktų skirti augalų, skirtų biokurui auginimui, kad būtų galima naudoti žemės ūkio techniką neturint skystojo kuro.
Tačiau bene labiausiai stebinanti tyrimo dalis yra jame numatyta mityba katastrofos atveju.
„Kiekvienam žmogui reikia tam tikro kiekio baltymų ir maisto energijos, kad išvengtų bado, – sako M. Boydas. – Iš visų mūsų tirtų kultūrų žirniams reikėjo mažiausio žemės ploto, kad būtų užtikrintas vieno žmogaus baltymų ir maisto energijos poreikis.“
Tačiau nors žirniai puikiai išgyventų katastrofos, kurios metu klimatas išliktų panašus į dabartinį, atveju, jie neatlaikytų šalčio, kurio tikimasi po branduolinės žiemos, pastebi tyrėjas.
Dėl tokio scenarijaus, kurį sukeltų didelio masto branduolinių sprogimų sukeltas suodžių debesis, užblokuojantis Saulės spindulius ir atšaldantis planetą, sutrumpėtų vegetacijos laikotarpiai ir sumažėtų vidutinė temperatūra. Tokiu atveju patikimiau būtų auginti cukrinius runkelius ir špinatus: abu yra atsparūs, turi daug maistinės energijos ir gali augti šaltomis, gana tamsiomis sąlygomis.
Už miesto ribų vis dar būtų galima taikyti pramoninius ūkininkavimo metodus – jei tik netoliese būtų tam tinkamų žemių ir jei tai nereikalautų didelės priklausomybės nuo degalų. Įprastomis klimato sąlygomis bulvės gali išmaitinti žmones naudojant minimalų žemės plotą, tačiau, anot M. Boydo, jos jautrios šalčiui. Branduolinės žiemos metu tai nebūtų naudinga.
„Paaiškėjo, kad optimalus baltymų ir maisto energijos kiekis būtų pasiekiamas, jei būtų maitinamasi 3 proc. morkų ir 97 proc. kviečių. Ir kviečiai, ir morkos yra atsparūs šalčiui, be to, jiems auginti reikia mažiau skystojo kuro nei bulvėms, o tai yra dar vienas svarbus aspektas, kai nėra degalų“, – aiškina M. Boydas.
Laimei, tai nereiškia, kad mums tektų maitintis vien šiais maisto produktais. Tyrime pateikiami veiksmingiausi variantai, kaip išmaitinti kuo daugiau žmonių, naudojant kuo mažiau žemės – tai tarsi savotiška blogiausio scenarijaus mityba.
„Tikrovėje greičiausiai būtų auginami įvairūs augalai, – sako M. Boydas. – Tačiau sprendžiant, ką auginti netoli miestų, reikėtų atsižvelgti į daug baltymų ir daug maistinės energijos turinčius augalus.“
Tyrėjai teigia, kad jų metodika galėtų padėti viso pasaulio miestams įvertinti savo apsirūpinimo maistu poreikius ir parengti atsparumą didinančią žemės išteklių valdymo politiką. Tačiau miestams, apsuptiems didelio vandens ploto –arba didesniems, tankiau apgyvendintiems metropoliams – gali tekti apsvarstyti kitokius metodus.
„Atsižvelgiant į kylančias biologines grėsmes, geopolitines grėsmes ir tobulėjančias technologijas, didėja pasaulinės katastrofos pavojus, – perspėja M. Boydas. – Mėgstu sakyti, kad visuomenė turi pasiruošti ne tik pagrindinės pasaulinės infrastruktūros sutrikdymui, bet ir sunaikinimui. Požiūris, kurį taikėme savo tyrime, rodo, kad yra gana lokalių sprendimų, kurie galėtų padėti didinti atsparumą, jei vietos valdžios institucijos remtų šiuos metodus ir imtųsi iniciatyvos.“
Parengta pagal „BBC Science Focus“.