Atrodo, kad dėl ankstyvų atakų ir taikinių kol kas atmestinos pavojingiausios pasekmės, todėl galima radiacijos grėsmė yra palyginti nedidelė, rašo „New York Times“.
Pavojingiausia grėsmė kiltų sėkmingai atakavus branduolinius reaktorius. Laikui bėgant dėl reaktoriaus kuro atomų skilimo susidaro labai radioaktyvių šalutinių medžiagų sankaupos. Vieni iš pavojingiausių yra cezis-137, stroncis-90 ir jodas 131.
Įkvėpus arba nurijus jodo-131, jis patenka į žmogaus skydliaukę. Dėl didelio radioaktyvumo labai padidėja skydliaukės vėžio rizika – ypač vaikams. Kiti izotopai taip pat gali sukelti vėžį.
Tačiau kol kas nėra jokių pranešimų ar įrodymų, kad per Izraelio atakas būtų nukentėję Irano branduoliniai reaktoriai. Akivaizdu, kad liko nepaliesta elektrinė prie Persijos įlankos, mokslinių tyrimų reaktorius Teherane ir griežtai saugoma teritorija, apsupta priešlėktuvinės ginkluotės ir kelių kilometrų spygliuotos vielos.
Šis izoliuotas kompleksas, žinomas kaip Arakas, ilgą laiką buvo įtariamas tuo, kad jame gaminamas plutonis – viena iš dviejų pagrindinių atominių bombų užtaiso rūšių. Tačiau B. Obamos administracijos 2015 m. sudarytas susitarimas su Iranu pavertė šį kompleksą branduoline relikvija, netinkama šiam tikslui. Arako reaktorius niekada nebuvo paleistas.
Mažesnė grėsmė žmonių sveikatai kyla dėl urano – kito atominių bombų užtaiso. Pastaraisiais metais Iranas į jį sutelkė didelį dėmesį, statydamas vis daugiau pramoninių gamyklų ir kompleksų, skirtų šiam elementui perdirbti.
Tiesiog iškasama urano rūda yra palyginti nekenksminga. Tačiau joje yra nedideli kiekiai reto radioaktyvaus izotopo – urano-235, kuris gali būti naudojamas branduoliniams reaktoriams maitinti, kai sodrinimo lygis yra žemas, o kai aukštesnis – atominėms bomboms. U-235 iškastame urane yra mažiau nei 1 proc.
Urano sodrinimo tikslas – padidinti šį procentą, o tai dažnai daroma naudojant centrifugas – itin dideliu greičiu besisukančias mašinas. Iranas pradėjo nuo mažo procento ir per dešimtmečius vis didino sodrinimo lygį. Šiuo metu aukščiausias lygis yra 60 proc. – t. y. beveik bombos klasės.
Kuo didesnis U-235 sodrinimo lygis, tuo didesnis pavojus žmonių sveikatai. Izotopas ir jo skilimo produktai skleidžia trijų rūšių spinduliuotę: alfa daleles, beta daleles ir gama spindulius. Pirmieji du yra palyginti silpni. Alfa dalelės negali prasiskverbti pro odą. Beta daleles gali sustabdyti drabužių sluoksnis. Tačiau gama spinduliai yra labai energingi ir gali prasiskverbti į žmogaus organizmą, pažeisti DNR ir sukelti vėžio užuomazgas. Norint sustabdyti prasiskverbiančius spindulius, reikia storo betono arba švino.
Palydovinės nuotraukos ir ekspertų analizės rodo, kad pagrindinis Izraelio smūgių taikinys buvo Natanzo kompleksas – didžiausia iš Irano sodrinimo gamyklų. Visiškai sunaikinta bandomoji sodrinimo gamykla, kurioje Iranas gamino beveik iki 60 proc. prisodrintą uraną.
Nuotraukose matyti tamsus kraterio formos randas. Iš tolo filmuotuose vaizdo įrašuose matyti tamsių dūmų debesys. Gali būti, kad kai kuriuose iš tų dūmų buvo U-235 dalelių, kurios gali kelti pavojų regiono sveikatai – tačiau Tarptautinė atominės energijos agentūra, kuri stebi Irano objektus, sako, kad kol kas tokio pavojaus neaptiko.
„Radioaktyvumo lygis už Natanzo objekto ribų nepakito ir išliko normalus, o tai rodo, kad šis įvykis neturi jokio išorinio radiologinio poveikio gyventojams ar aplinkai“, – penktadienį JT Saugumo Taryboje sakė agentūros generalinis direktorius Rafaelis Mariano Grossi.
Jis paminėjo susirūpinimą dėl Natanzo objekte esančių alfa dalelių, tačiau pavadino jas „įveikiamomis“, jei taikomos tinkamos apsaugos nuo radiacijos priemonės.
Pripažindamas pranešimus apie išpuolius Fordo ir Isfahano, kituose dviejuose branduolinio kuro objektuose Irane, jis sakė, kad „neturima pakankamai informacijos“.
Be radiacijos pavojaus, sveikatą apsunkina tai, kad visų formų uranas yra toksiškas sunkusis metalas, panašus į šviną. Patekęs į organizmą jis gali sukelti daugialypį neigiamą poveikį sveikatai, o pagrindinis jo taikinys – inkstai. Ūmus poveikis gali sukelti inkstų nepakankamumą. Pagrindiniai poveikio būdai yra užteršto maisto ir vandens vartojimas, dulkių ore įkvėpimas ir – rečiau – sąlytis su oda.