Tikėtina, kad moterų kaukolės nuo pat gimimo buvo sąmoningai modifikuotos apvyniojant jų galvas tvarsčiais. Ši praktika priskiriama klajokliams hunams, kurie IV-V a. įsiveržė į Europą iš Azijos, ir jos buvo laikomasi kai kuriose pietryčių Europos dalyse iki X a.
Tačiau modifikacijų rasta tik ant trijų vikingų epochos (793–1066 m.) moterų, palaidotų dabartinėje Švedijos Gotlando saloje, kaukolių – ir niekur kitur Skandinavijoje. Pasak mokslininkų, tai rodo, kad tai buvo svetima praktika, sako pagrindinis tyrimo autorius, vikingų muziejaus Haithabu Vokietijoje archeologas Matthias Toplakas.
Nors neaišku, ar kaukolės modifikacijos buvo maskuojamos išskirtine šukuosena, „darau prielaidą, kad šių moterų svetima (ar veikiau ateiviška) išvaizda buvo matoma, – sako jis. – Tai galėjo būti tam tikros elito ar kitos socialinės grupės ženklas“.
Tikėtina, kad modifikuotas kaukoles turėjo tik kelios vienos šeimos moterys per kelias kartas – galbūt siekiant pabrėžti jų ryšį su tolimu regionu, kuriame tokios modifikacijos buvo labiau paplitusios, teigia mokslininkas. Bent viena iš moterų galėjo būti kilusi iš to regiono.
„Manau, kad kaukolių deformacijos Gotlando saloje buvo laikomos tolimų prekybinių kontaktų įrodymu – taigi, ir įtakos bei sėkmės prekyboje ženklais“, – sakė jis.
Dantų dildymas
Praėjusiais metais žurnale „Current Swedish Archaeology“ paskelbtame tyrime M. Toplakas ir bendraautorius, Miunsterio universiteto (Vokietija) archeologas Lukasas Kerkas išnagrinėjo Gotlando kaukolės modifikavimo įrodymus – ir dantis su įrantomis, rastus kaukolėse visoje Skandinavijoje.
Autoriai mano, kad tokie dantys su įrantomis galėjo būti naudojamas kaip tam tikrų vikingų epochos pirklių grupių identifikavimo ženklas – galbūt slaptas – ir galėjo būti atliekamas kaip iniciacijos apeiga.
Ankstesniame tyrime siūlyta, kad tokie dantys galėjo atsirasti dėl dantų kaip įrankių naudojamo – pavyzdžiui, apdirbant (kramtant) odą. Tačiau naujasis tyrimas rodo, kad įrantos buvo padarytos sąmoningai.
„Vikingų amžiuje Skandinavijoje pastebėti dantų įrantos turėjo būti tyčinės, – sako M. Toplakas. – Šiuolaikiniai eksperimentai rodo, kad norint išgauti šias ryškias formas, būtina geležinė dildė“.
Atrodo, kad ši praktika atsirado Švedijos Uplando regione, tačiau naujausias tyrimas rodo, kad Gotlando saloje palaidotose kaukolėse dantų su įrantomis koncentracija rodo salos svarbą prekybai. „Gotlandas yra centrinis visos Baltijos jūros regiono prekybos centras nuo vėlyvojo vikingų amžiaus iki pat viduramžių“, – teigia mokslininkas.
Tačiau atrodo, kad po XII a. Skandinavijoje dantų dildymas išnyko. „Šio papročio nuosmukis atitinka klasikinių pirklių gildijų raidą viduramžiais“, – sako M. Toplakas.
Vikingų kūnų modifikacijos
Tyrime bandoma paaiškinti Gotlando vikingų amžiaus dantų su įrantomis ir kūgio formos kaukolių modifikacijos, pateikiant juos to meto kultūriniame kontekste.
Vikingų amžiaus skandinavai garsėjo tatuiruotėmis, kurios aprašytos X a. arabų diplomato Aḥmado ibn Faḍlāno kelionių užrašuose. Tačiau iki šiol apie kitas vikingų amžiaus kūno modifikacijų formas buvo mažai kalbama, rašo autoriai.
Tyrime nedalyvavęs Dunojaus privataus universiteto Austrijoje archeologas Kurtas Altas sako, kad tokių dirbtinai modifikuotų kaukolių randama daugelyje pasaulio vietų, ir dažniausiai tuo pasižymi moterys. Jis sako, kad tokios kaukolės ne visada buvo užsienyje gimusių moterų požymis – nes kai kurios vietinės moterys taip pat mėgdžiojo šį paprotį.
„Kaukolė, veidas ir dantys ypač gerai tinka tapatybei atspindėti, – sako K. Altas. – Kitos kūno dalys nėra pakankamai matomos“.
Parengta pagal „Live Sciene“.