Išsamus priešistorinės medžiotojos rinkėjos, vadinamos „Margo moterimi“ (angl. Margaux woman), atvaizdas pagrįstas įvairiais moksliniais duomenimis, įskaitant jos skeleto liekanas ir DNR, teigiama Belgijos Gento universiteto pranešime.
Rekonstrukcija, kuri buvo parengta vykdant tarpdisciplininį universiteto projektą ROAM (angl. Regional Outlook on Ancient Migration), bendradarbiaujant su olandų menininkais ir broliais dvyniais Adrie ir Alfonsu Kennisais, atskleidžia intriguojančius bruožus.
ROAM tyrimai parodė, kad medžiotojos-rinkėjos akys greičiausiai buvo mėlynos arba šviesios, o oda – stebėtinai „vidutinio atspalvio“, sako projekto vadovė, Gento universiteto Archeologijos katedros profesorė Isabelle De Groote. Toks odos atspalvis atrodo šiek tiek šviesesnis nei daugumos kitų Vakarų Europos mezolito (viduriniojo akmens amžiaus) individų, kuriuos mokslininkai iki šiol tyrė.
Susiję straipsniai
Lyginant ją su kitais maždaug tuo pačiu laikotarpiu gyvenusiais asmenimis, tokiais kaip garsusis Čederio žmogus iš Anglijos, matyti šis „subtilus, bet svarbus“ skirtumas, kuris išryškina Vakarų Europoje po ledynmečio jau egzistavusius skirtumus, teigia I. De Groote. „Margo moters odos pigmentacija rodo didesnį odos pigmentacijos sudėtingumą šiose populiacijose ir tai, kad ji buvo heterogeniškesnė, nei manyta anksčiau“, – sako mokslininkė.
Čederio žmogus priklausė tai pačiai Vakarų Europos medžiotojų-rinkėjų populiacijai kaip ir Margo moteris. Ankstesni tyrimai rodė, kad jis taip pat turėjo mėlynas akis – nors manoma, kad jo odos spalva buvo šiek tiek tamsesnė. Kiti šios medžiotojų-rinkėjų populiacijos nariai pasižymėjo panašiu tamsios odos ir šviesių akių deriniu.
Margaux moteris
Medžiotojos-rinkėjos palaikai pirmą kartą buvo aptikti 1988 m. kasinėjant Margaux urvą netoli Dinanto, Belgijoje. Tuo metu genetinės analizės metodų, kuriais remiantis buvo atlikta naujoji rekonstrukcija, nebuvo. Tyrėjų komanda pirmiausia nuskenavo moters kaukolę ir sukūrė 3D spausdintuvu atspausdintą jos kopiją, pasakoja I. De Groote. Tada broliai Kennisai šią atspausdintą versiją panaudojo galvos raumenims ir odai modeliuoti. Tai jie padarė remdamiesi anatominiais regiono standartais ir atsižvelgdami į moters amžių. Remdamiesi kaukolės bruožais, tyrėjai apskaičiavo, kad mirties metu jai galėjo būti nuo 35 iki 60 metų.
Gento universiteto nuotr.
Remdamasi DNR, išgauta iš kaukolės dalių, komanda nustatė galimą jos akių spalvą ir odos atspalvį. Jie taip pat atsižvelgė į įdegio poveikį – nes ji tikriausiai gyveno judrų gyvenimo būdą lauke.
Nors tokios veido rekonstrukcijos gali būti įdomus žvilgsnis į tolimą praeitį, kai kuriuos elementus galima interpretuoti. „Tikrąjį odos atspalvį ir akių spalvą sunku nustatyti, – sako I. De Groote. – Senovės DNR nepateikia tikslaus atsakymo.“
Parengta pagal „Live Science“.