J. Goodall „buvo puikus drąsos ir įsitikinimų pavyzdys, visą gyvenimą nenuilstamai dirbo, kad padidintų sąmoningumą apie grėsmes laukinei gamtai, skatintų gamtos išsaugojimą ir įkvėptų harmoningesnius, tvaresnius santykius tarp žmonių, gyvūnų ir gamtos“, – teigiama JGI pranešime.
Dame Valerie Jane Morris-Goodall gimė 1934 m. balandžio 3 d. Londone. Vaikystėje Jane mėgo gyvūnus, įskaitant 1920 m. knygą „The Story of Doctor Dolittle“, ir ją domino Afrikos ekosistemos. 1957 m. kelionėje į Keniją ji susitiko paleoantropologą Louis Leakey, kuris įtikino J. Goodall, kad šimpanzių (Pan troglodytes) elgesio tyrimai gali suteikti įžvalgų apie ankstyvųjų žmonių protėvių elgesį.
J. Goodall pradėjo savo tyrimus apie šimpanzes 1960 m., atvykusi į Gombe Stream nacionalinį parką Tanzanijoje. Neturėdama formalaus akademinio išsilavinimo tuo metu vyrų dominuojamoje tyrimų srityje, J. Goodall mėnesius tyliai stebėjo beždžiones, suteikdama joms vardus – pavyzdžiui, Fifi, Aistra ir Davidas Žilabarzdis.
„Ne tik žmonės turi asmenybę, geba mąstyti racionaliai, jausti džiaugsmą ir liūdesį“, – 1996 m. PBS dokumentiniame filme sakė J. Goodall.
1966 m. mokslininkė padarė pertrauką darbuose Gombėje ir baigė doktorantūrą Kembridžo universitete. Jos daktaro disertacijoje buvo išsamiai aprašyti jos metų trukmės tyrimai Gombėje. Vienas iš pagrindinių J. Goodall pastebėjimų nacionaliniame parke buvo tai, kad šimpanzės sugeba gaminti ir naudoti įrankius – ji matė, kaip viena iš beždžionių nulupo lazdą, kad „sužvejotų“ termitus iš termityno.
Atradimas, kad šimpanzės gamina įrankius, paneigė tuo metu vyravusią nuomonę, kad tik žmonės yra pakankamai protingi, kad galėtų gaminti įrankius. Šis atradimas įkvėpė L. Leakey paskelbti: „Dabar turime iš naujo apibrėžti įrankį, iš naujo apibrėžti žmogų arba pripažinti šimpanzes žmonėmis!“
J. Goodall buvo pirmoji, kuri užfiksavo, kad šimpanzės medžioja ir valgo mėsą – atskleisdama, kad jos yra visavalgės, o ne vegetarės, kaip manė mokslininkai. Ji taip pat tapo liudininke, kaip šimpanzės apkabina viena kitą gedėdamos po būrio nario mirties ir kuria savotišką primityvią kalbos sistemą.
Mokslininkė taip pat užfiksavo ir niekada anksčiau nematytą nerimą keliančią primatų elgseną – pavyzdžiui, dominuojančias pateles, žudančias kitų patelių jauniklius.
„Mes nustatėme, kad šimpanzės gali būti žiaurios – kad jos, kaip ir mes, turi tamsesnę savo prigimties pusę“, – savo knygoje „Reason for Hope: A Spiritual Journey“ rašė J. Goodall
Aštuntajame dešimtmetyje mokslininkė vis labiau rūpinosi gamtos apsaugos pastangomis Gombėje ir visoje Afrikoje, o 1977 m. įkūrė ne pelno siekiančią organizaciją Jane Goodall Institutą. JGI dalyvauja Gombe Stream Tyrimų Centre – dabar ilgiausiai vykdomame šimpanzių tyrime pasaulyje – ir taip pat padeda mokyti jaunimą visame pasaulyje apie aplinkos apsaugą.
JGI pranešime teigiama, kad iki savo mirties Goodall beveik 300 dienų per metus keliavo po pasaulį, kalbėdama apie laukinės gamtos išsaugojimą ir aplinkos krizes. Jos viešos paskaitos dažnai prasidėdavo „Dr. Jane“ šimpanzišku pasisveikinimu su auditorija, ir mokslininkė pabrėždavo individualių veiksmų kolektyvinę galią aplinkos labui. 2002 m. žurnale „Time“ paskelbtame straipsnyje J. Goodall rašė, kad „didžiausias pavojus mūsų ateičiai yra apatija“.
UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay teigia, kad „Dr. Jane Goodall sugebėjo perduoti savo tyrimų išvadas visiems, ypač jauniems žmonėms. Ji pakeitė mūsų požiūrį į didžiąsias beždžiones. Jos šimpanziškas pasisveikinimas UNESCO praėjusiais metais – ji, kuri taip stipriai rėmė mūsų darbą biosferos labui – skambės dar daugelį metų“.
Mokslininkės šeima – sesuo Judy Waters ir sūnus Hugo Ericas Louisas van Lawickas, kuris vaikystėje buvo vadinamas „Grub“, ir trys anūkai. Grubas savo ankstyvuosius metus praleido Gombėje, o kaip žurnalui „People Magazine“ 1977 m. pasakojo tyrėja, jos šimpanzių stebėjimai padėjo jai suprasti, kaip auginti sūnų.
„Šimpanzės turi labai artimą ryšį tarp motinos ir vaiko, – sakė ji. – Ir aš Grubą auginau taip pat“.
Per 60 metų, dirbdama su primatais ir skleisdama aplinkos apsaugos žinią, J. Goodall įkvėpė kitas moteris tapti mokslininkėmis ir gavo daugybę apdovanojimų, įskaitant Britų imperijos ordino komandorės (1995 m.), Jungtinių Tautų taikos pasiuntinės (2002 m.), Prancūzijos Garbės legiono ordino (2006 m.) ir JAV Prezidento laisvės medalį, rašo „Live Science“.
Kaip rašo ELTA, paskutiniame vaizdo įraše, paskelbtame prieš mirtį, J. Goodall, apsirengusi savo firminiu žaliu drabužiu, kalbėjo klausytojams: „Kai kurie iš mūsų galėtų pasakyti „Bonjour“, kai kurie iš mūsų galėtų pasakyti „Guten Morgen“ ir t. t., o aš galiu pasakyti: „Hoo-hoo-hoo-hoo-hoo-hoo-hoo-hoo-hoo! Tai reiškia „Labas rytas“ šimpanzių kalba.“
G. Goodall gimė 1934 m. balandžio 3 d. Londone. Ji susižavėjo gyvūnais dar ankstyvoje vaikystėje, kai tėvas jai padovanojo pliušinę žaislinę šimpanzę, kurią ji išsaugojo visą gyvenimą. Ji godžiai skaitė knygas apie Tarzaną.
J. Goodall parašė dešimtis knygų, filmavosi dokumentiniuose filmuose ir pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – Didžiosios Britanijos Dame Commander (Damos komandorės) titulą, o tuometinis JAV prezidentas Joe Bidenas jai įteikė prezidentinį laisvės medalį.
Ji taip pat buvo įamžinta kaip „Lego“ figūrėlė ir lėlė Barbė, taip pat buvo paminėta Gario Larsono animaciniame filme.
Kartu su amerikiete Dian Fossey ir lietuvių kilmės kanadiete Birute Galdikas ji tapo pirmąja iš trijų moterų, kurias žymus paleoantropologas Louisas Leakey pasirinko moksliniams darbams su žmogbeždžionėmis laukinėje gamtoje.