Gerai žinoma, kad fiziniai pratimai yra susiję su mažesne vėžio rizika ir kad fiziškai aktyvesni žmonės turi didesnes galimybes išgyventi, tačiau šį reiškinį lemiantys mechanizmai yra tik iš dalies suprantami. Atrodo, kad dalis fizinių pratimų poveikio atsiranda dėl jų įtakos mūsų žarnyno mikroorganizmų bendruomenei ir imuninei sistemai.
Norėdami ištirti kitą galimą kelią, Rachel Perry iš Jeilio medicinos mokyklos ir jos kolegos 18-ai pelių įšvirkštė krūties vėžio ląsteles – 12 iš jų buvo šeriamos dieta, sukėlusia nutukimą, kuris pablogina kelių rūšių vėžio progresavimą – ir leido pusei gyvūnų bėgioti tiek, kiek jie norėjo, rate treniruoklyje.
Jie nustatė, kad po keturių savaičių nutukusių pelių, kurios nusprendė mankštintis, navikai buvo 60 proc. mažesni nei nutukusių pelių, kurios neturėjo galimybės naudotis ratu, ir taip pat šiek tiek mažesni nei nejudraus gyvenimo būdo pelių, kurios buvo šeriamos įprasta dieta. 30 minučių trukmės mankšta buvo susijusi su padidėjusiu deguonies ir pagrindinio energijos šaltinio gliukozės įsisavinimu skeleto ir širdies raumenyse, taip pat su sumažėjusiu gliukozės įsisavinimu navikuose.
„Šis darbas rodo, kad aerobinis fizinis pasirengimas iš esmės pakeičia metabolinę konkurenciją tarp raumenų ir navikų, – sako R. Perry. – Svarbu tai, kad mankšta buvo savanoriška. Mes nekalbame apie treniruotes maratono tipo mankštai, o tik apie tai, ką pelės norėjo daryti.“
Mokslininkai išanalizavo genų aktyvumą ir nustatė 417 genų, esančių pagrindiniuose pelių metabolizmo keliuose, kurie keičiasi dėl fizinio krūvio – o tai iš esmės reiškia, kad raumenų audiniai metabolizuoja daugiau gliukozės, o naviko audiniai – mažiau.
Mokslininkai teigia, kad naviko ląstelėse sumažėjęs mTOR – baltymo, dalyvaujančio ląstelių augime – kiekis gali riboti naviko augimą.
R. Perry teigia, kad, kadangi šie metabolizmo keliai yra labai panašūs visų žinduolių organizmuose, ji tikisi, kad šis reiškinys pasireikš ir žmonėms, įskaitant tuos, kurie nėra nutukę. Iš tiesų, mokslininkai teigia, kad panašūs genų aktyvumo pokyčiai buvo pastebėti ir vėžiu sergantiems žmonėms, kai jie fiziškai aktyvūs.
„Tai dar vienas mechanizmas, rodantis, kaip fizinis aktyvumas sukuria vėžiui nepalankią aplinką, – teigia Robas Newtonas iš Edith Cowan universiteto Perth, Australijoje. – Mums reikia atlikti klinikinius tyrimus su žmonėmis, bet aš tikrai nematau jokios priežasties, kodėl panašus poveikis nebūtų pasiektas ir žmonėse“
R. Perry sako, kad metabolizmas vyksta visuose audiniuose ir jį veikia tiek mikrobiomas, tiek imuninė sistema. „Gali būti, kad metabolizmo pokyčiai yra trūkstama grandis tarp fizinio krūvio, mikrobiomo, imuninės sistemos ir naviko augimo, – sako ji. – Bet būčiau šokiruota, jei teigiamas fizinio krūvio poveikis nebūtų susijęs su keliais mechanizmais.“
Šis tyrimas taip pat padeda paaiškinti, kodėl maža raumenų masė didina mirties nuo vėžio riziką, sako R. Newtonas. „Jei raumenys pirmenybine tvarka įsisavina gliukozę, jei turite daugiau raumenų masės ir ją aktyvuojate reguliariau, tuomet poveikis bus didesnis“, – teigia jis.
Mokslininkas mano, kad žmonės turėtų laikyti fizinį aktyvumą vaistu nuo vėžio, kurį reikia vartoti kartu su kitais gydymo būdais, o ne tik potencialiai naudingu gyvenimo būdo pokyčiu. „Svarbiausia yra nustatyti, kas sukelia didžiausią vėžio riziką, ir kaip konkrečiai tai įveikti, – teigia R. Newtonas. – Tai gali būti kardiorespiratorinės ištvermės didinimas, bet jei pacientas turi ypač mažą raumenų masę, tada tikriausiai pirmiausia reikia sutelkti dėmesį į jėgos treniruotes.“
Tyrimas publikuotas žurnale PNAS.
Parengta pagal „New Scientist“.