Paskutinė šamanė ir jakutų istorijos paslaptys: tauta, kuri sėkmingai nepasidavė rusų kolonizacijai

Archeologai surinko natūraliai mumifikuotus daugiau nei 100 vietinių jakutų palaikus, kurie buvo palaidoti Sibire tarp XIV ir XIX amžių. Jų DNR analizė rodo, kad jakutai priešinosi Rusijos bandymams užkariauti ir sukrikščioninti taip, kaip paprastai nepastebima vietinėse bendruomenėse.

Mokslininkai išsamiai aprašė savo archeogenetinius tyrimus Jakutijoje (šiaurės rytinėje Sibiro dalyje ir viename iš šalčiausių regionų planetoje) tyrime, paskelbtame trečiadienį (sausio 7 d.) žurnale „Nature“. Po beveik 16 metų archeologinių kasinėjimų mokslininkai atrado 122 asmenis iš keturių Jakutijos regionų, gyvenusius prieš ir po to, kai 1632 m. Rusijos imperija pradėjo Sibiro užkariavimą. Gavę palaikus, mokslininkų komanda ištyrė vietinių jakutų DNR – siekdama nustatyti, ar Rusijos užkariavimas pakeitė jų genetiką.

Jie nustatė, kad šiuolaikinių jakutų genetinės šaknys siekia XII–XIII a. – o tai patvirtina jakutų žodinę istoriją. Tačiau, skirtingai nei kitų kolonijinių užkariavimų atveju – pavyzdžiui, ispanų užkariavimo Amerikoje – mokslininkai nerado tvirtų įrodymų, kad rusai ir jakutai būtų susimaišę ar kad jų populiacija būtų sumažėjusi.

„Analizės rodo, kad jakutų genetinis paveldas nuo XVI a. iki šiol išliko stabilus“, – teigia tyrimo bendraautorė ir Paryžiaus Saint-Antoine tyrimų centro doktorantė Perle Guarino-Vignon. – Todėl neįvyko užkariavimas per demografinį pakeitimą, galbūt dėl logistinių sunkumų apsigyventi tokioje ekstremalioje aplinkoje.“

Tyrėjai taip pat tyrė senovės jakutų burnos mikrobiomą – mikroorganizmų bendriją, gyvenančią žmogaus burnoje – analizuodami mumijų dantis ir dantų apnašas. Nors mokslininkai buvo iškėlę hipotezę, kad mikrobiomas laikui bėgant dėl rusų kolonistų įvestų maisto produktų, tokių kaip miežiai, rugiai ir tabakas, turėjo pasikeisti, analizė parodė, kad jakutų mikrobiomas buvo stebėtinai stabilus, nepaisant rusų užkariavimo.

Jakutų kapai taip pat atskleidė, kad tradicinis šamanizmas buvo praktikuojamas iki pat XVIII a. pabaigos – praėjus ilgam laikui po to, kai Rusija bandė jakutus sukrikščioninti. Paskutinė jakutų šamanė – moteris, kuri mirė prieš daugiau nei 250 metų, ir tuo metu buvo 30-ies metų – taip pat pateikė netikėtą DNR atradimą: jos tėvai buvo antrojo laipsnio giminaičiai, o tai galėjo reikšti, kad jie buvo pusbroliai ir pusseserės, dėdė ir dukterėčia arba teta ir sūnėnas – arba seneliai ir anūkai, sako tyrimo bendraautorius ir molekulinis genetikas Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (CNRS) Ludovicas Orlando.

Paskutinė jakutų šamanė buvo atrasta centrinėje Jakutijoje, vietovėje, vadinamoje Us Sergue – ir mokslininkai ją vadina UsSergue1.

Ji buvo palaidota iš medžio kamieno išskobtame karste ir vilkėjo kelis drabužių sluoksnius, įskaitant tradicinę jakutų kepurę ir odines blauzdines. Nors ji vilkėjo raudoną vilnonę suknelę, pasiūtą iš importuotų antklodžių, ji taip pat turėjo vietinių šamanų atributų, įskaitant „nuotakos diržą“. Netoliese archeologai rado duobę su trimis arklių skeletais, iš kurių vienas turėjo aksesuarus, kurių dizainas atitiko moters suknelę.

„Mokslininkai interpretuoja UsSergue1 kaip jos klano įkūnijimą, sako L. Orlando – kaip būdą jiems išsaugoti savo tradicijas ir dvasines tradicijas. Maždaug tuo metu, kai UsSergue1 buvo palaidota, krikščionybė buvo pakilime, tačiau „kai kurie jakutų klanai galėjo priešintis ir laikytis savo tradicijų, įskaitant šamanizmą.

Tačiau UsSergue1 aukštas giminingumo lygis buvo staigmena. Mokslininkų atlikta skeletų giminystės DNR analizė atskleidė, kad daug giminaičių buvo palaidoti vienas šalia kito, tačiau UsSergue1 buvo jakutė su artimiausio ryšio tėvais, skelbia mokslininkai. Ji taip pat buvo kilusi iš galingiausio klano ir buvo paskutinė savo tautos šamanė.

Tačiau mokslininkai nežino, kaip tiksliai buvo susiję jos tėvai ir ar šis sąjunga buvo laikoma nenormalia.

„Galima tik pasakyti, kad jos tėvai buvo antrojo laipsnio giminaičiai“, teigia L. Orlando. Kadangi buvo rasta keletas kitų šamanų kapų, kurių nė vieno tėvai nebuvo giminingi, mokslininkai nemano, kad norint būti, šamanu reikėjo turėti artimos giminystės tėvus.

Istoriniai jakutų kapai suteikė tyrėjams daug informacijos apie vietinių gyventojų gyvenimą per ištisus šimtmečius. „Šioje aplinkoje [audinių] išsaugojimas yra neprilygstamas, – teigia tyrimo bendraautorius ir biologinis antropologas iš CNRS Éricas Crubézy. – Kūnai buvo tokie gerai išlikę, kad galėjome atlikti autopsijas“. Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad ne tik kūnai, bet ir drabužiai bei papuošalai taip pat išliko nesugadinti, kas suteikė retą galimybę palyginti biologinius ir kultūrinius duomenis.