Teigia atradę slaptą ginklą, kuris padėtų kovoti su anglies emisijomis

Šis atradimas turi didelę reikšmę Eurazijos bebrų (Castor fiber) reintrodukcijai visoje Europoje po to, kai šie gyvūnai šimtmečius buvo medžiojami iki beveik visiško išnykimo. Jei panašūs modeliai pasitvirtins kitur, šie gyvūnai galėtų padėti sušvelninti klimato kaitą, sekvestruodami („įkalindami“) šiltnamio efektą sukeliančias dujas be jokių brangių infrastruktūros investicijų.

„Bebrai neišspręs klimato kaitos problemos, tačiau mūsų tyrimai rodo, kad šie gamtos inžinieriai gali tyliai padėti upių kraštovaizdžiams sukaupti daugiau anglies dešimtmečiams į priekį“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius, Jungtinės Karalystės Birmingemo universiteto tyrėjas Lukasas Hallbergas.

Tyrime, paskelbtame kovo 18 d. žurnale „Communications Earth and Environment“, mokslininkai tyrė 0,8 kilometro ilgio bebrų paveiktą upelį šiaurės Šveicarijoje.

Prieš 2010 m. įkuriant bebrų pelkę, upelis veikė labiau kaip užliejama lyguma, kurioje augo daug medžių. Įvežus bebrus, jie pašalino daugelį medžių, kad galėtų pastatyti užtvankas, ir taip atvėrė medžių lają mažesniems augalams.

Mokslininkai išmatavo vandenyje esantį anglies dioksidą, kuris išsiskiria į atmosferą ir kaupiasi nuosėdose, biomasėje bei negyvoje medienoje. Tai jie padarė paimdami nuosėdų ir aplinkinių miškų gręžinių mėginius, taip pat augalų mėginius iš upelio pakrantėse augančių dumblių. Tyrėjai taip pat apskaičiavo upelio srautą, o tai padėjo jiems nustatyti vandens lygį, druskos kiekį ir nuosėdų perkeliamą kiekį šioje teritorijoje.

Rezultatai parodė, kad šlapžemė buvo grynasis anglies dioksido šaltinis, kuris per metus surinkdavo nuo 98–133 tonas anglies. Šis sutaupytas anglies kiekis prilygsta 832–1129 suvartotiems naftos bareliams.

Tyrėjų komanda apskaičiavo, kad visose Šveicarijos užliejamose lygumose, tinkamose bebrų kolonijoms atkurti, susidariusios pelkės galėtų kompensuoti nuo 1,2 proc. iki 1,8 proc. Šveicarijos metinių anglies dioksido išmetimų.

Mokslininkai stengėsi nepervertinti gyvūnų galimybių – ypač atsižvelgdami į tai, kad buvo tirta tik viena vietovė, o anglies dioksido kaupimas gali skirtis priklausomai nuo klimato, geologijos, augmenijos ir erdvės, kurioje bebrai gali plisti. Tačiau L. Hallbergas teigia, kad bebrai gali padėti pigiai padaryti infrastruktūrą tvaresnę.

„Nuo pat pradžių dirbti su gamtos procesais yra ne tik ekologiška, bet ir ekonomiškai protinga“, – sako jis.

Mičigano universiteto Geografijos, aplinkos ir visuomenės katedros docentė Emily Fairfax, kuri nedalyvavo atliekant tyrimą, palankiai vertina šiuos rezultatus. Ji teigia, kad tyrimas padeda paneigti paplitusią klaidingą nuomonę, jog kadangi pelkės gali išskirti anglies dioksidą, jų atkūrimas gali atrodyti nevertas pastangų.

„Manau, kad tai, kaip jie apibūdino bebrų užtvankas kaip ilgalaikes anglies dioksido saugyklas, yra tikrai svarbu, – sako ji. – Tai tikrai galinga priemonė, padedanti remti būtiną pelkių atkūrimą, taip pat sumažinti skepticizmą bebrų atžvilgiu... Žmonės gana greitai bebrus vaizduoja kaip problemą ir ieško priežasčių juos griežtai kontroliuoti. Manau, kad šis tyrimas puikiai parodo, jog mums nereikia daryti nieko kito, tik leisti bebrams būti bebrais.“

Bebrai buvo medžiojami iki beveik išnykimo didelėje jų arealo dalyje tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje – o kartu su jais išnyko ir jų drėgnos, anglies dioksidu turtingos pelkės. Dabar, kai populiacijos atsigauna, mokslininkai pradeda suprasti jų vaidmenį anglies dioksido sekvestracijoje.

L. Hallbergas teigia, kad sunku tiksliai įvertinti, kiek anglies dioksido būtų galima pašalinti vykdant didelio masto bebrų populiacijos atkūrimo projektus Šiaurės Amerikoje ar Europoje, nes tinkama buveinė ir anglies dioksido kiekis skiriasi priklausomai nuo vietovės. Tačiau jis atkreipė dėmesį į ankstesnius Kolorado valstijos Uolinių kalnų nacionalinio parko tyrimus, kuriuose apskaičiuota, kad aktyviose bebrų pelkėse gali būti sukaupta net iki 23 proc. viso kraštovaizdyje esančio anglies dioksido kiekio.

E. Fairfax pažymi, kad „jei mes rimtai imtumėmės bebrų populiacijos atkūrimo“, gautas anglies dioksido sumažėjimas būtų toks didelis, kad „mes negalėtume to ignoruoti“.

Ji priduria, kad naujojo tyrimo išvados gali netgi nepakankamai įvertinti bebrų surinktą anglies dioksidą – nes sveikesnės bebrų pelkės gali padaryti upių kraštovaizdžius atsparesnius katastrofiškiems miškų gaisrams, iš pat pradžių užkertant kelią dalies anglies dioksido išsiskyrimui.

„Bebrų mokslo pasaulyje juokaujama, kad jei turite problemą, bebrai ją išspręs“, – sako ji.