1986 m. viename iš elektrinės reaktorių įvyko sprogimas, dėl kurio radioaktyvusis debesis pasklido po visą Europą. Pasekmės buvo pražūtingos, o nelaimės padariniai buvo juntami visame pasaulyje.

Pasak Jungtinių Tautų, šis įvykis paveikė daugiau nei 3,5 milijono žmonių ir užteršė beveik 50 000 kvadratinių kilometrų žemės. Iki šiol tai lieka didžiausia branduolinė avarija pasaulio istorijoje.

1986 m. balandžio 26 d., šeštadienį, anksti ryte Černobylio atominės elektrinės ketvirtasis reaktorius patyrė katastrofišką sprogimą, išsklaidydamas radioaktyviųjų medžiagų debesis po aplinkines teritorijas. Avarija įvyko po to, kai elektrinės inžinieriai atliko bandymą, siekdami išsiaiškinti, kas atsitiks nutikus elektros tiekimo sutrikimui.

„Pradėti reikėtų nuo to, kaip iki to Černobylio buvo nueita. Nes tas kelias truko ne vienerius metus, o rėmėsi viskas tos valstybės, kurioje gyvenome ydomis. Tai lėmė ir technologinis atsilikimas. […] O pirmoji didelė avarija RBMK tipo reaktoriuose įvyko 1975 m. Leningrado elektrinėje. Kai kurios išvados buvo padarytos, bet kažin ar to pakako“, - portalo Lrytas tinklalaidėje „#42: Apie Gyvenimą, Visatą ir Viską su Adomu Rutkausku“ pasakojo pasakojo branduolinės saugos specialistas, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos skyriaus vedėjas Evaldas Kimtys.

[[ge:lrytas:lrytas:10717517]]

Anot specialisto, 1979 m. JAV įvyko Trijų Mylių salos elektrinės avarija, kuria labai susidomėjo visas pasaulis - ir dėl kurios pradėjo vystytis branduolinės saugos ir rizikos vertinimo metodai, atsirado naujas požiūris į avarijų valdymą, avarinę parengtį.

„O Sovietų Sąjungoje – internete net galima rasti tikslią citatą, kad „tokios avarijos įmanomos tik kapitalizme“. Ir pats savo akimis esu matęs pageltusį lapelį, kuriame buvo parašyta – o ir kolegos ne kartą tai minėjo – kad sunkios avarijos, kas angliškai vadinamos „severe accident“, kas ir nutiko Trijų Mylių saloje – RBMK reaktoriuose išvis neįmanomos“, - kalbėjo specialistas.

Pasak jo, 1983 m. paleidinėjant Ignalinos atominę elektrinę buvo pastebėtas ir dokumentuotas valdymo strypų trūkumas – kad valdymo strypas, besileidžiantis per visą ilgį į reaktoriaus šerdį ir turintis slopinti grandinines reakcijas bei reaktoriaus galią, tam tikrais režimais iš pradžių gali pagreitinti reakcijas, o tik po to pradėti slopinti. „Pavyzdys – automobilyje spaudžiate stabdžio pedalą ir esate įsitikinę, kad stabdis visada stabdys, o čia kai kada (ne visą laiką) jis ima ir suveikia kaip akceleratorius, ir tik paskui ima stabdyti, - nurodė E. Kimtys. - Šis dalykas buvo užfiksuotas ir protokoluotas, bet, deja, vietoje to, kad būtų pradėta tokius projektinius trūkumus taisyti, prasidėjo diskusijos „kadangi tokie režimai, kuriuose gali pasireikšti toks efektas, yra menkai tikėtini, galbūt tai nėra toks jau didelis šių reaktorių trūkumas“. Taip ir svarstė trejus metus – kol šis efektas ir trūkumas tapo didžiulės katastrofos iniciatoriumi“.

Kas buvo kaltas dėl katastrofos? Versiją, kad nelaimė nutiko dėl žmogaus klaidos, E. Kimtys apibūdina kaip labiau politinę.

[[ge:lrytas:lrytas:1432312]][[ge:lrytas:lrytas:1438615]][[ge:lrytas:lrytas:1273047]]

„Nes projektuotojas yra labiau linkęs kaltinti žmones, o ne savo projektą. Išvis, sovietų sąjungoje būdavo geriausia rasti žmogų ir jį apkaltinti nesigilinant į sistemines klaidas. Matyt, generalinis RBMK projektuotojas turėjo didelį autoritetą ir iš tiesų šią versiją buvo stengiamasi eskaluoti. Kas buvo iš tiesų?, - kalbėjo VATESI skyriaus vedėjas. - Iš tiesų visa tai buvo ne kažkoks eksperimentas, o schema, kuri buvo numatyta projekte ir nebuvo galima leisti eksploatuoti reaktoriaus pramoniniu būdu, kol tu nesi visko pabaigęs. O čia buvo nepabaigtas reaktoriaus įrenginys. Kiek esu šnekėjęs su žmonėmis, tarp kurių buvo ir eksploatavusių tą pačią Černobylio elektrinę, šis „eksperimentas“ buvo vienas iš darbų, kuriuos būtina padaryti reaktorių privedant iki pramoninio eksploatavimo“.

Eksperimento metu operatoriai atjungė elektros tiekimą kai kurioms sistemoms - tačiau inžinieriai nežinojo, kad reaktorius jau buvo nestabilus. Sumažėjus elektros tiekimui, sulėtėjo turbinos, kurios pumpavo aušinimo vandenį į reaktorių. Kadangi sistemos aušinimui liko mažiau vandens, tai, kas liko, virto garais, sukėlusiais milžinišką slėgį. Kai operatoriai suprato, kas vyksta, buvo jau per vėlu.

Sprogimas buvo toks galingas, kad nušlavė 1000 tonų sveriantį plieninį reaktoriaus dangtį – tai toks pat svoris kaip trys keleiviniai lėktuvai „747“. Sprogimas taip pat sukėlė nekontroliuojamą gaisrą. Tačiau tikrasis nelaimės mastas paaiškėjo tik po kelių dienų.

Poveikis Sovietų Sąjungai

1986 m., kai įvyko katastrofa, Ukraina buvo Sovietų Sąjungos dalis. Sovietų Sąjungos laikais Rusija griežtai kontroliavo įvairias jos pavaldume esančias šalis ir ribojo ten gyvenančių piliečių laisves jiems bei prieinamą informaciją. Per kelias dienas po nelaimės Sovietų Sąjungos vyriausybė bandė nuslėpti incidentą ir atsisakė pranešti apie tai, kas įvyko.

[[ge:lrytas:lrytas:42174368]]

Tačiau netrukus kitos šalys suprato, kad kažkas yra ne taip. Stebėjimo stotys Švedijoje pranešė apie neįprastai aukštą radiacijos lygį vėjyje. Valdžios atstovai spaudė sovietus pateikti paaiškinimą - ir galiausiai sovietų vyriausybė turėjo pripažinti, kad Černobilyje įvyko avarija. Tai sukėlė tarptautinį pasipiktinimą visame pasaulyje.

Kai sprogo Černobylio atominė elektrinė, nukentėjo ne tik tuometinės Sovietų Sąjungos artimiausios kaimynės. Į atmosferą išsiveržusi nuodinga radiacija pasklido virš daugelio Europos šalių.

Paveiktos buvo daugelis Jungtinės Karalystės vietovių. Vyriausybė uždraudė parduoti avis iš tūkstančių ūkių - nes jos galėjo būti suėdusios radioaktyviąsias medžiagas, kurias įsisavino žolė, kuria avys mito. Beje, labiausiai nukentėjo Šiaurės Velsas, kurioje esančios avys net praėjus 10 metų po avarijos neišlaikė radioaktyvumo testų.

„EU Observer“ duomenimis, socialistiniame bloke blogiausia situacija buvo Bulgarijoje. Pasak leidinio, tai buvo vienintelė socialistinio bloko šalis, kuri nesiėmė jokių apsaugos priemonių. Užterštas maistas buvo platinamas daugiau nei metus. Tėvai nebuvo informuoti, vaikai toliau gėrė radiacija paveiktą pieną. „O komunistų partijos elitas tyliai saugojo save. Problema buvo ne nežinojimas, o pasirinkimas: valdžios apsauga prieš žmones“, - rašo leidinys.

[[ge:lrytas:lrytas:1432304]][[ge:lrytas:lrytas:1438611]][[ge:lrytas:lrytas:10800065]]

Kitose valdžios šalyse valdžios institucijos skatino piliečius dalyvauti Gegužės 1-osios eitynėse po radioaktyviuoju lietumi. „Reikėjo išlaikyti normalumą, net jei tai kainavo radiacinę apšvitą. Žinia buvo aiški: kontrolės įvaizdis buvo svarbesnis už tikrą saugumą“, - rašo „EU Observer“.

O tūkstančiai Lietuvos vyrų patyrė rizikas ir dalyvaudami katastrofos likvidavimo darbuose. Jau minėtos portalo tinklalaidės viešnios, Radiacinės saugos centro Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Šidiškienės teigimu, oficialiai laikoma, kad iš Lietuvos ČAE katastrofos padarinių likviduoti buvo išvežta daugiau nei 7000 darbuotojų.

„Pirmieji išvežimai prasidėjo liepos mėnesį – tai buvo priverstinis išvežimas, naktį paprasčiausiai ateidavo, galima sakyti, suimdavo ir išveždavo. Tačiau tai rodo, kad balandžio pabaigoje ir gegužės bei birželio mėnesiais mūsų likviduotojai ten nedirbo, - kalbėjo specialistė. - Bet yra aprašyta, kad mūsų likviduotojai dirbo 30 km avarijos zonoje, kur vykdė dezaktyvacijos darbus ir sarkofago statybą“.

Ji taip pat nurodė, kad apie 600 avariją likvidavusių darbuotojų dirbo pačiomis pirmomis valandomis – ir jie patyrė itin dideles radiacijos dozes. „Oficiali statistika, kurią teikia TATENA, teigia, kad iš 134 pirmųjų reaguotojų 28 mirė per pirmą mėnesį. Per 2-3 metų laikotarpį prisidėjo dar 16 mirčių“, - teigė D. Šidiškienė.

[[ge:lrytas:lrytas:42174285]]

Ji taip pat nurodė, kad laikoma, jog dėl avarijos buvo išvis nutraukta 10 000 nėštumų, kurie buvo atliekami savanoriškai, bijant, kad kūdikis gims apsigimęs.

Albertos universiteto (Kanada) Rusijos ir Rytų Europos istorijos profesoriaus Davido Rogerio Marpleso tieigmu, praėjo treji metai, kol sovietinės valdžios institucijos paskelbė žemėlapius, kuriuose buvo nurodyta, kur iškrito radioaktyvusis cezis. Ši teritorija apėmė didžiąją dalį Baltarusijos, didelius šiaurinės ir vakarinės Ukrainos plotus bei dalį pietinės Rusijos.

D. R. Marpleso teigimu, nuo 1986 iki 1989 m. mirė tūkstančiai likvidatorių - daugiausia nuo širdies priepuolių. Ir tai buvo vyrai, kurių amžius svyravo nuo 20 iki 30 metų.

„Iki 1990 m. Baltarusijos vaikams išsivystė skydliaukės vėžys, kuris paveikė daugiau nei 3000 vaikų. Ukraina iki 1990 m. paskelbė moratoriumą naujų reaktorių statybai, o pati Černobylio atominė elektrinė buvo uždaryta tik 2000 m., kai virš pažeisto reaktoriaus buvo sarkofagas“, - teigia profesorius.

Černobylio saugumo užtikrinimas

Iš karto po sprogimo mokslininkai turėjo išsiaiškinti, kaip sustabdyti iš atviros reaktoriaus šerdies sklindančią šilumą ir radioaktyvumą. Reaktorius buvo uždengtas milžinišku sarkofagu iš plieno ir betono.

Sarkofagas buvo pastatytas skubiai, siekiant nedelsiant suvaldyti problemą - ir niekada nebuvo numatyta, kad jis tarnaus labai ilgai. Vėlesniais metais buvo nuspręsta, kad jis gali sugriūti, todėl reikėjo rasti naują sprendimą.

[[ge:lrytas:lrytas:41429268]][[ge:lrytas:lrytas:40463925]][[ge:lrytas:lrytas:42052105]][[ge:lrytas:lrytas:40086341]]

2010 m. prasidėjo naujo, didesnio plieninio apvalkalo statyba. 2016 m. buvo baigti naujojo gaubto statybos darbai, o milžiniška plieninė arka į savo vietą buvo perkelta per keletą savaičių.

Skirtingai nuo pirminio sarkofago, naujasis saugus apvalkalas suprojektuotas taip, kad tarnautų ilgą laiką – apie 100 metų – ir leistų saugiai išardyti reaktorių iš vidaus, naudojant nuotoliniu būdu valdomą įrangą. Jo statyba kainavo apie 1,5 mlrd. eurų.

Reaktoriuje vis dar yra didžiulis kiekis pavojingų radioaktyviųjų medžiagų - ir praeis dar daug metų, kol jis taps visiškai saugus. Tačiau dabar elektrinės apylinkėse radiacijos lygis yra pakankamai žemas, kad žmonės galėtų saugiai praleisti trumpą laiką šioje teritorijoje.

Karas Ukrainoje

2022 m. vasarį, pirmąją Ukrainos invazijos dieną, Černobylį užėmė Rusijos kareiviai. Nors Černobylio atominė elektrinė jau nebeveikia, ji niekada nebuvo visiškai apleista ir vis dar reikalauja nuolatinės priežiūros.

Kariškiai taip pat buvo apsistoję, kasė apkasus vadinamajame Raudonajame miške - miško masyve elektrinės apylinkėse, kuris buvo smarkiai paveiktas radiacijos. Netrukus pradėjo sklisti pranešimai, kad radiacija apsinuodiję karieviai autobusais buvo vežami į ligonines.

[[ge:lrytas:lrytas:42174480]]

Kaip rašo „New Scientist“, buvusių elektrinės darbuotojų teigimu, kareiviai pasitraukė maždaug po mėnesio. Bet tada paaiškėjo, kad okupantai išplėšė viską, kas turėjo vertės, ir sunaikino laboratorijas, eksperimentus bei duomenis. Denysas Vyšnevskis iš Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervato po Rusijos okupacijos grįžęs rado, kad jo kabinetas buvo apiplėštas. Buvo pavogti batai, mikrobangų krosnelė ir žemėlapiai.

Buvo pagrobti ir kompiuteriai - todėl D. Vyšnevskis pasakoja pakeitęs slaptažodžius, manydamas, kad įrangą pavogė žvalgybos tarnybos, siekdamos gauti vertingų duomenų ar žemėlapių. Tačiau vėliau jis aptiko komponentus, išmėtytus aplink apleistas rusų tranšėjas: nuobodžiaujantys kareiviai tiesiog išmontavo dalis, kurias buvo galima panaudoti arba parduoti. „Tai tipiškas viduramžių kariuomenės elgesys“, – teigia ekologas.

O pastate, priklausančiame Branduolinių elektrinių saugos problemų institutui (ISPNPP), buvo galima pamatyti keletą išplėštų kambarių. Popieriai ir įranga išmėtyti po visą kambarį, kompiuteriai sudaužyti, baldai sulaužyti. Vienoje laboratorijoje dėl šio vandalizmo tyrimas, susijęs su bakterijų, galinčių skaidyti radioaktyviąsias atliekas, paieškomis, buvo prarastas nebegįžtamai.

O praėjusių metų vasarį Rusija surengė dronų ataką prieš elektrinę. Pasak Jungtinių Tautų priežiūros institucijos, po smūgio buvo apgadintas Černobylio branduolinio reaktoriaus apsauginis skydas, kuris nebegali atlikti savo pagrindinės izoliavimo funkcijos. Inspekcija pridūrė, kad remontas yra būtinas, siekiant užkirsti kelią tolesniam branduolinio bunkerio būklės blogėjimui.

Kaip rašo „New Scientist“, vienas dalykas, kurį galime pasakyti tikrai, yra tai, kad 1986 m. sprogus Černobylio 4-ajam reaktoriui į aplinką pateko daugiau nei 100 skirtingų radioaktyviųjų medžiagų. Viena iš pavojingiausių buvo jodas-131, kurį žmogaus organizmas kaupia skydliaukėje. Kadangi šio radionuklido pusėjimo trukmė (laikas, per kurį medžiagą sudarančių dalelių kiekis sumažėja perpus) yra šiek tiek daugiau nei savaitė, jis buvo grėsmingas palyginti trumpą laiką. Dabar pavojų kelia kai kurios pavojingesnės medžiagos - pavyzdžiui, cezis-137 ir stroncis-90 - kurių pusinio skilimo trukmė yra apie 30 metų – bet jo kiekiai taip pat pradeda mažėti.

Tačiau su Černobylio katastrofa gyvensime dar ilgai. Be abejo, labiausiai užteršta vietovės dalis yra pats 4-asis reaktorius, kuriame sprogimo metu buvo 1900 kilogramų urano-235 ir 760 kilogramų plutonio-239. Šių medžiagų pusinės skilimo trukmė yra atitinkamai 704 milijonai metų ir 24 110 metų.

Parengta pagal BBC, „EU Observer“, „The Conversation“, „New Scientist“ ir Lryto informaciją.

Černobylio tragedija: nebaigto reaktoriaus eksperimentas, visiems laikams pakeitęs Europos istoriją