H. erectus buvo seniausias žmogaus protėvis, kuris iškeliavo už Afrikos ribų ir sėkmingai išplito po Europą, Aziją ir Okeaniją – o migruoti pradėjo prieš 1,8 milijono metų. Turėdamas palyginti didelį smegenų tūrį ir gebėdamas gaminti sudėtingus akmeninius įrankius, H. erectus buvo ilgiausiai išlikęs žmogaus protėvis, kol išnyko maždaug prieš 108 000 metų. Tačiau paleoantropologai jau seniai svarstė, ar H. erectus gyveno tuo pačiu metu ir kryžminosi su Homo sapiens, kuris išsivystė Afrikoje maždaug prieš 300 000 metų.
Naujame tyrime, paskelbtame gegužę žurnale „Nature“, mokslininkai išsamiai aprašė šešių H. erectus skeletų, rastų trijose vietovėse Kinijoje ir datuojamų maždaug 400 000 metų, dantų emalio analizę. Mokslininkai iš emalio išskyrė 11 skirtingų baltymų ir nustatė šimtus aminorūgščių, baltymų sudedamųjų dalių, pozicijų.
Dvi iš šių aminorūgščių variantų nustebino mokslininkus – viena buvo aptikta visuose šešiuose H. erectus individų pavyzdžiuose- bet nė vienoje kitoje žmonių giminėje. Kita buvo aptikta visuose H. erectus pavyzdžiuose, taip pat ir denisoviečių - senovinių žmonių grupės, gyvenusios Azijoje ir išnykusios maždaug prieš 30 000 metų - pavyzdžiuose. Šis aminorūgšties variantas vėliau buvo perduotas iš denisoviečių kai kurioms H. sapiens grupėms per tarprūšinį kryžminimąsi prieš dešimtis tūkstančių metų.
Susiję straipsniai
Mokslininkai teigia, kad šie rezultatai yra pirmieji, įrodantys „giluminius genetinius ryšius“ tarp šių H. erectus individų ir šiuolaikinių žmonių. Be to, šie rezultatai yra žingsnis į priekį palyginti naujos srities – paleoproteomikos – plėtroje, kuri leidžia mokslininkams sekvenuoti genetinę medžiagą, kuri išlieka ilgiau nei DNR.
„Nemanau, kad anksčiau būtų buvę atlikti kokie nors DNR ar proteomikos tyrimai“ su H. erectus, – teigia pagrindinė tyrimo autorė ir Senovinės DNR laboratorijos direktorė Kinijos mokslų akademijos Stuburinių paleontologijos ir paleoantropologijos institute Pekine Qiaomei Fu. Tačiau norint suprasti, kaip jie evoliucionavo į šiuolaikinius žmones ir kaip yra susiję su denisoviečiais, mums tikrai reikia gauti DNR, sako ji.
DNR išlieka trumpiau nei baltymai, ir iki šiol mokslininkai nerado jokios H. erectus DNR, kurią būtų galima sekvenuoti. Tačiau denisoviečių DNR jau buvo sekvenuota.
Vidurinio pleistoceno sumaištis
Vidurinis pleistocenas truko nuo 774 000 iki 129 000 metų. Šiuo laikotarpiu Afrikoje, Europoje ir Azijoje gyveno keletas senovinių žmonių grupių, įskaitant H. erectus, H. sapiens, neandertaliečius ir denisoviečius, todėl paleoantropologams teko sudėtinga užduotis išsiaiškinti, kaip jie visi buvo susiję – šią painiavą jie vadina „sumaištimi“.
„Anksčiau mokslininkai tai vadindavo „viduriniojo pleistoceno painiava“, – pasakoja Viskonsino-Madisono universiteto paleoantropologas Johnas Hawksas, nedalyvavęs šiame tyrime, – o dabar žinome, kad ta painiava – tai tiesiog susimaišymas“. Naujasis 400 000 metų senumo emalio baltymų tyrimas rodo, kad skirtingų evoliucinių šakų maišymasis buvo svarbus mūsų evoliucijai – ir net anksčiau, nei tai gali parodyti DNR įrodymai, teigia J. Hawksas.
Tačiau ką tiksliai šie nauji rezultatai reiškia H. erectus evoliucijai – ir galimybei, kad jis kryžminosi su šiuolaikiniu H. sapiens Eurazijoje – vis dar neaišku. „Manau, tai kelia klausimą, ar mes iš viso žinome, kas yra Homo erectus“, – sako Hawksas.
Paleoantropologai dažnai apibrėžia senovines žmogaus rūšis remdamiesi grupės fizinėmis savybėmis, pavyzdžiui, kaulų ir dantų dydžiu bei forma – šis metodas vadinamas „morfologine rūšių koncepcija“. Tačiau šis rūšių nustatymo būdas tapo sudėtingesnis dėl genominės analizės plitimo per pastaruosius du dešimtmečius, kuri atskleidė kryžminimąsi tarp tokių grupių kaip neandertaliečiai, denisoviečiai ir šiuolaikiniai žmonės, įrodydama, kad tarp šių grupių yra tam tikrų biologinių sutapimų.
Tačiau nors genetinė informacija apie grupes, gyvenusias Europoje ir Azijoje maždaug prieš 50 000 metų, yra gana aiški, nes ją leidžia nustatyti DNR ir genomo analizė, neseniai atrastos aminorūgščių variacijos 400 000 metų senumo fosilijose iš Kinijos yra tik pirmasis žingsnis siekiant išsiaiškinti „viduriniojo pleistoceno sumaištį“.
„Mano išvada yra ta, kad tikriausiai praeities paleoantropologai buvo pernelyg linkę priskirti šiuos viduriniojo pleistoceno fosilijas iš Kinijos Homo erectus rūšiai, – sako J. Hawksas. - Daugelis šių fosilijų tikriausiai yra denisoviečių giminaičiai arba galbūt jos priklausė kitoms grupėms, kurias vadinome erectus tik todėl, kad jų iš tikrųjų nesupratome.“
J. Hawkso teigimu, esmė yra ta, kad naujasis tyrimas yra puikus darbas. „Sunku žiūrėti į tokius duomenis ir nesusidomėti ribų neapibrėžtumu bei šių praeities žmonių tarpusavio susimaišymu“, – sako jis.
Parengta pagal „Live Science“.