Akmens amžiaus liekanas tyrinėjusi mokslininkų komanda nustatė, kad daugiau nei tuzino asmenų senoviniame DNR buvo aptiktos iki šiol nežinotos Yersinia pestis bakterijos, sukeliančios plaučių, buboninį ir septiceminį marą, atmainos.
Žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime teigiama, kad liga, kuria užsikrėtė šie medžiotojai-rinkėjai – greičiausiai plaučių maras – tikriausiai buvo gauta iš švilpikų ir nusiaubė šeimų grupes, gyvenusias aplink Baikalo ežerą.
Autoriai rašo, kad senovinė DNR iš dviejų naujai atrastų maro štamų atskleidė unikalų geną, koduojantį baltymus, kurie sukelia masines imunines reakcijas – o tai galbūt paaiškina, kodėl vaikai buvo labiausiai linkę mirti nuo šios ligos.
Susiję straipsniai
Dviejų mirtinų maro protrūkių atradimas tarp priešistorinių medžiotojų-rinkėjų meta iššūkį ilgalaikei prielaidai, kad epidemijos pirmą kartą kilo po žemės ūkio atsiradimo, teigia pagrindinis tyrimo autorius ir senovės genomikos tyrėjas Oksfordo universitete Ruairidhas Macleodas.
„Gavome tikrai stulbinantį rezultatą – čia aptikome labai daug maro atvejų iš kur kas ankstesnių laikų, nei tikėjomės, – sako jis. – Tai tikriausiai artimiausias dalykas, kurį kada nors turėsime kaip tiesioginį įrodymą, patvirtinantį šių ankstyvųjų maro protrūkių virulentiškumą [mikrobų gebėjimą sukelti ligą]“.
Maras suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje ir iki šiol užkrečia žmones. Y. pestis štamas, kuris šiandien užkrečia žmones, vis dar sukelia epidemijas – daugiausia Afrikoje, nors JAV kasmet vidutiniškai užregistruojami septyni susirgimo atvejai. Šiais laikais anksti diagnozuoti Y. pestis atvejai gali būti gydomi antibiotikais.
Suprasti, kaip liga kito laikui bėgant, yra būtina norint įžvelgti, kaip Y. pestis gali keistis ateityje, teigia tyrimo bendraautorius ir Kopenhagos universiteto evoliucinės genetikos specialistas Eske Willerslevas.
Priešistoriniai maro protrūkiai
Tyrimai rodo, kad maro protrūkiai nusiaubė bendruomenes dar gerokai prieš „Juodąją mirtį“ – katastrofišką epidemiją, kuri XIV a. nusiaubė Europą ir nusinešė apie 25 mln. žmonių gyvybių – t. y. nuo 25 iki 33 proc. tuometinės Vakarų Europos gyventojų.
Pavyzdžiui, nustatyta, kad prieš 5300–4900 metų dabartinėje Skandinavijoje gyvenusių žemdirbių tarpe pakartotinai kildavo maro protrūkiai. Tačiau dėl to, ar šie ankstyvieji maro štamai buvo mirtini, ar sukeldavo tik lengvą ligą, vyko karštos diskusijos – nes bakterijoms trūko kai kurių žinomų ligą sukeliančių genų.
Dabar, atidžiai ištyrus senovės medžiotojų-rinkėjų, palaidotų keturiose vietose palei Angaros upės, kuri išteka iš Baikalo ežero, krantus, senovės DNR, buvo gauti geriausi įrodymai, kad priešistoriniai maro štamai buvo mirtini ir sukėlė masines mirtis, sako R. Macleodas.
Ankstesnių šių palaidojimų kasinėjimų metu mokslininkai pastebėjo, kad per trumpą laikotarpį buvo palaidota neįprastai daug vaikų. Spaudos konferencijoje R. Macleodas sakė, kad nebuvo jokių smurto ar kitų sužalojimų požymių, todėl archeologai liko suglumę, kodėl mirė tiek daug vaikų.
Komanda ėmėsi tirti, ar senovinė DNR galėtų padėti išsiaiškinti šią mįslę. Mokslininkai iš 46 asmenų dantų išskyrė senovinę DNR. Jie patikrino, ar kurie nors iš jų buvo giminės, taip pat ieškojo senovinės DNR, susijusios su žinomais mikrobais.
Jų nuostabai, 18 asmenų organizmuose buvo nustatytas didelis Y. pestis kiekis. Šie atvejai apėmė du skirtingus ligos protrūkius: vienas truko maždaug prieš 5596–5341 metus, o kitas greičiausiai prieš 5126–4926 metus.
Kai kuriose kapavietėse buvo rasti kelių užsikrėtusių asmenų palaikai, palaidoti tuo pačiu metu – o tai leidžia manyti, kad jie mirė per tą patį protrūkį. Vienoje kapavietėje buvo palaidotos trys artimai susijusios jaunos mergaitės, o kitoje – sūnėnas ir teta.
„Turbūt buvo išgyvenusiųjų, kurie pažinojo šiuos žmones, kol jie buvo gyvi, žinojo jų tapatybę ir biologinius ryšius, tad galėjo palaidoti mirusiuosius ir sudėti juos į bendras kapavietes“, – sako R. Macleodas ir priduria, kad šiuo metu neįmanoma nustatyti marui būdingų antikūnų, kurie leistų identifikuoti, kurie asmenys išgyveno protrūkius.
Šie atradimai padeda pagrįsti hipotezę, kad maras turėjo įtakos priešistorinėms populiacijoms, teigia Vokietijos Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto mokslininkė Aida Andrades Valtueña, kuri specializuojasi senovės patogenų srityje, tačiau šiame tyrime nedalyvavo. Ji taip pat pažymi, kad norint patvirtinti, jog įvairūs atvejai buvo susiję su tuo pačiu protrūkiu, o ne su atskirais užsikrėtimais, reikia atlikti išsamesnį maro DNR sekvenavimą, rašo „Live Science“.