Šis retas kvarco gremžtukas 1924 m. buvo rastas Abri Des Merveilles archeologinėje vietovėje Prancūzijos Dordogne regione. Jį atrado George'o MacCurdy vadovaujama Amerikos priešistorinių tyrimų mokyklos (dabar – Harvardo universiteto katedra) komanda. Šis unikalus įrankis dabar saugomas Prancūzijos Nacionaliniame archeologijos muziejuje.
Neandertaliečiai paprastai gamindavo akmeninius įrankius iš titnago ar kvarco, nes šios medžiagos prognozuojamai skildamos sukurdavo aštrias briaunas. Tačiau keliose neandertaliečių radimvietėse Europoje buvo rasta įrankių, pagamintų iš mikrokristalinio kvarco, dar vadinamo kalnų krištolu, iš kurio buvo pagaminti stulbinamai skaidrūs gremžtukai ir antgaliai.
Remiantis G. MacCurdy 1931 m. balandžio kasinėjimų ataskaita, tai buvo pirmasis kalnų krištolo įrankis, kurį komanda atrado. Jis yra skaidrus, bet turi gelsvą atspalvį, ir galėjo būti naudojamas kaip gremžtukas ir antgalis vienu metu. Be šešių kitų kalnų krištolo įrankių, G. MacCurdy rado mažyčių kalnų krištolo nuoskalų – o tai reiškia, kad įrankiai greičiausiai buvo pagaminti vietoje, pačioje oloje.
Susiję straipsniai
Akmenys galėjo atriedėti pasroviui iš Vézère ištakų – tai Dordogne upės intakas, tekantis netoli šios vietovės. Abri des Merveilles amžius niekada nebuvo tiksliai nustatytas, tačiau remiantis stratigrafija, įrankių tipais ir rastu krūminiu neandertaliečio dantimi, įrankiai greičiausiai buvo pagaminti prieš 45 000–80 000 metų.
G. MacCurdy atradimas įrodė, kad būtent neandertaliečiai, o ne šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens), pirmieji sukūrė novatoriškus įrankius iš kalnų krištolo – ši išvada nustebino daugelį to meto mokslininkų.
Prieš šimtmetį dauguma ekspertų manė, kad neandertaliečiai buvo panašūs į beždžiones ir primityvūs – didžiąja dalimi dėl paleoantropologo Marcellino Boule'o 1909 m. atlikto neandertaliečio skeleto iš La Chapelle-aux-Saints vietovės Prancūzijoje tyrimo. Vyresnio amžiaus neandertaliečio vyro, sirgusio osteoartritu, skeletas nulėmė M. Boule’io klaidingą neandertaliečių apibūdinimą kaip kumščiais pasiramsčiuojančių urvinių. Toks neandertaliečių įvaizdis išsilaikė iki pat XXI amžiaus, kol paleogenetikai pagaliau įrodė, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės kryžminosi.
Tačiau G. MacCurdy manė, kad iš kalnų krištolo pagaminti įrankiai rodo, jog neandertaliečiai turėjo estetikos jausmą. „Esame įpratę manyti, kad neandertaliečiams trūko meninio jausmo“, – rašė jis, nes prieš šimtmetį archeologai dar nebuvo radę įrodymų apie neandertaliečių uolų meną, raižytus dirbinius, graviūras ar pigmentų naudojimą.
Neandertaliečiai „nebuvo menininkai griežtąja prasme; tačiau tai, kad jie suvokė formos ir spalvų grožį, matyti net iš to, kaip ribotai jie naudojo kalnų krištolą, – žurnale PNAS 1931 m. lapkritį rašė G. MacCurdy. – Neandertaliečiams taip pat reikia pripažinti gebėjimą įvertinti grožį ir jų gamybai naudojamų medžiagų kokybę.“
Pasak Prancūzijos Nacionalinio archeologijos muziejaus, kuris 2025 m. rugsėjį šį įrankį pristatė kaip „Mėnesio eksponatą“, G. MacCurdy, remdamasis kalnų krištolo įrankiais, padarė labai novatoriškas išvadas apie neandertaliečius, kurios padėjo nutiesti kelią mūsų šiuolaikiniam supratimui apie mūsų paslaptingus išnykusius giminaičius, rašo „Live Science“.