„Muša“ ne visus: mokslininkai išsiaiškino aštuonkojų elgesio dėsningumus

Šie jūriniai kovos klubai rodo, kad aštuonkojų agresyvus elgesys yra sudėtingesnio reakcijų komplekso dalis, nei anksčiau manyta, naujajame tyrime teigia mokslininkai.

Tyrėjai stebėjo 101 susidūrimą tarp jauniklių Brazilijos rifinių aštuonkojų (Octopus insularis) ir 10 rifinių žuvų rūšių sekliuose vandenyse palei Brazilijos šiaurės rytinę pakrantę ir vandenyninėse salose. Susidūrimai parodė, kad jauni aštuonkojai ne į kiekvieną žuvį reagavo vienodai. Teritorinės žuvys, kurios, atrodė, gynė savo teritoriją nuo aštuonkojų, sukeldavo greitas gynybines reakcijas, įskaitant „pliaukštelėjimą“ čiuptuvu.

Tačiau neteritorinės žuvys, kurios sekė aštuonkojus jiems medžiojant, dažniausiai sukeldavo ilgesnius, mažiau konfliktiškus kontaktus, kurių metu aštuonkojai tiesiog toliau ieškodavo maisto.

Šie rezultatai, paskelbti žurnale „Behavioural Processes“, papildo dešimtmečius trukusius aštuonkojų ir žuvų sąveikos stebėjimus, parodydami, kaip jauni O. insularis aštuonkojai pritaiko savo veiksmus priklausomai nuo sutiktų žuvų elgesio.

„Akivaizdu, kad jų sąveika nevyksta vienu būdu, – teigia tyrimo bendraautorė Jennifer Mather, neseniai išėjusi į pensiją aštuonkojų elgesio tyrėja iš Letbridžo universiteto Albertoje. - Teritorines žuvis elgiasi vienaip, o neteritorines – kitaip“.

Tyrėjai užfiksavo 38 jaunus aštuonkojus, sąveikaujančius su žuvimis, suskirstydami susidūrimus į tuos, kuriuose dalyvavo teritorinės rūšys -pavyzdžiui, vienuolžuvės (Pomacentridae šeima) - ir neteritorinės rūšys - pavyzdžiui, mėlynieji jūrų chirurgai (Acanthurus coeruleus).

Skirtumas buvo stulbinantis. Sąveika su teritorinėmis žuvimis truko vidutiniškai apie 14 sekundžių ir dažniausiai buvo susijusi su greitais elgesio pokyčiais. Žuvys atlikdavo dūrius ir smūgius, bandydamos pulti aštuonkojus, o aštuonkojai atsakydavo atsitraukimais ir pliaukštelėjimais čiuptuvais.

Sąveika su neteritorinėmis žuvimis truko žymiai ilgiau – vidutiniškai apie 46 sekundes. Šios žuvys dažniau sekdavo aštuonkojį arba plaukdavo aplink jį, kol aštuonkojis tęsė medžioklę.

Tyrėjai naudojo statistinį metodą, vadinamą vėlavimo sekos analize, siekdami nustatyti, ar tam tikri elgesio modeliai paprastai seka vienas po kito nuspėjamomis sekomis. Analizė patvirtino skirtingus elgesio modelius abiejų tipų susidūrimų atveju. Kitaip tariant, teritorinė žuvis, bandanti nuvyti aštuonkojį, sukeldavo visiškai kitokį elgesį nei žuvis, kuri tiesiog sekė paskui aštuonkojį.

„Žuvų teritorinis elgesys turėjo didelę įtaką tiek žuvų, tiek aštuonkojų elgesiui, – teigia tyrėjai. - Šios sąveikos yra prisitaikomosios ir labai priklauso nuo konteksto.“

Pats elgesys, kai aštuonkojai žuvų atžvilgiu smūgiuoja ar švaistosi čiuptuvais, mokslui nėra naujiena. Ankstesniuose stebėjimuose [1, 2] tyrėjai jau yra aprašę, kaip aštuonkojai smūgiuoja ar pliaukšteli žuvims. Tačiau naujasis tyrimas pateikia sistemingesnį žvilgsnį į tai, kada šis elgesys pasireiškia ir kas vyksta aplink jį.

Norėdama užfiksuoti vaizdo medžiagą, tyrėjų komanda nardė su akvalangais sekliame vandenyje ir filmavo jaunus aštuonkojus, netrikdydama jų įprasto elgesio. Skaidrus vanduo tyrimo vietose kartais užtikrino matomumą iki maždaug 20 metrų, suteikdamas tyrėjams platų povandeninės aplinkos vaizdą.

Komandos atlikta vaizdo medžiagos analizė parodė, kad atskiri aštuonkojai, atrodo, turėjo skirtingus charakterius. Kai kurie buvo pastebimai drovūs, o kiti – aktyvesni bendraudami. Mokslininkai dar nežino, ar šie bruožai skiriasi pagal lytį ar amžių, ar elgesio bruožai išlieka pastovūs laikui bėgant.

Aštuonkojai taip pat demonstravo smalsumą stebėtojų atžvilgiu.

„Mūsų lauko tyrimų metu aštuonkojai dažnai rodė susidomėjimą mūsų kameromis ir ištiestais čiuptuvais bandė jas paliesti, – teigė tyrimo bendraautoriai, Jungtinės Karalystės Biomedicinos mokslų instituto podoktorantė Michaella Pereira Andrade ir Brazilijos ABC federalinio universiteto evoliucinės biologijos docentas Charlesas MorphMorphy Santos. - Iš tiesų, vienam aštuonkojui net pavyko pavogti mūsų nardymo svarelį ir nusinešti jį tiesiai į savo urvą“.

Vaizdo įrašai taip pat parodė, kad aštuonkojai skirtingai reaguodavo į įvairias žuvis.

„Vienas iš pagrindinių šio tyrimo atradimų buvo tai, kad stebint aštuonkojus ir žuvis tapo aišku, jog aštuonkojai kartais suskaidydavo savo odos raštą į dvi skirtingas spalvų zonas“, – teigė M. P. Andrade ir C. Morphy Santos.

Mokslininkai šį raštą pavadino „pusdėme“. Šis išskirtinis raštas pasirodydavo bendraujant su teritorinėmis žuvis, kai žuvys priartėdavo prie aštuonkojų arba juos puldavo. Aštuonkojai ant savo kūno šonų, atsuktų į žuvis, parodydavo apvalias baltas dėmes. Stebėdami šį sąveikavimą, mokslininkai pastebėjo, kad žuvys, atrodo, atsitraukdavo, kai aštuonkojai parodydavo šį kūno raštą.

„Iškėlėme hipotezę, kad tai galėtų būti tam tikra įspėjamojo bendravimo forma“, – teigia tyrėjai.

Mokslininkai dar tiksliai nežino, ką žuvys mato, kai žiūri į aštuonkojų besikeičiančią odą, ar šis raštas yra sąmoningai sukurtas kaip signalas. Tyrimo rezultatai gali padėti žmonėms suprasti aštuonkojų elgesį, kai jie susiduria su šiais gyvūnais gamtoje.

„Vienas iš įdomiausių dalykų, kai mes tai darome, yra tai, kad žmonės gali perskaityti [šį tyrimą], eiti nardyti su akvalangu ir turėti gaires, kaip suprasti tai, ką mato - o tai, mano nuomone, yra tikrai svarbu“, – sako J. Mather.

Parengta pagal „Live Science“.