Jauno vyro palaikai, kuriuos mokslininkai vadina „skeletu nr. 150“, buvo rasti 1997 m. Stirlingo pilies koplyčioje kartu su septyniais kitais viduramžių kapais. Viduramžiais didžioji dauguma žmonių buvo laidojami savo parapijos bažnyčios kapinėse, todėl aštuonių skeletų radimas po karališkąja koplyčia buvo netikėtas atradimas, rugpjūčio 5 d. 25-ajame Europos paleopatologijos asociacijos susitikime vykusiame tyrimų pristatyme teigė Jungtinės Karalystės Bredfordo universiteto biologinė antropologė Jo Buckberry.
Stirlingo pilis atliko svarbų vaidmenį Škotijos nepriklausomybės karuose 1296–1357 m. Apsupta stačių uolų, Stirlingo pilis lėmė tvirtą gynybinę poziciją, leidusią škotams apsiginti, kai Anglijos karalystė bandė užvaldyti Škotijos karalystę.
Visuose aštuoniuose pilyje palaidotuose viduramžių skeletuose buvo rasta įrodymų, kad mirties metu jiems buvo padaryti sužalojimai, įskaitant žaizdas, padarytas buku daiktu, sviediniais ir aštriu peiliu – greičiausiai kalaviju ar peiliu. Tačiau tik „skeletas nr. 150“ turėjo itin daug lūžių.
Susiję straipsniai
„Tai ne tai, ką esu įpratusi matyti, – pristatymo metu sakė J. Buckberry. – Ar tai galėtų būti keista viduramžių kankinimo forma? Ar jis nukrito nuo Stirlingo pilies ir nukritęs atšoko nuo žemės?“
J. Buckberry ir jos kolegos kruopščiai ištyrė visus 167 kaulų lūžius, nustatytus „skeleto nr. 150“ kauluose. Jie nustatė, kad vyras patyrė 61 atskirą kaukolės lūžį ir 57 šonkaulių lūžius, be to, buvo lūžę jo slanksteliai, ranka ir dešinys petys. Tačiau didžioji dalis sužalojimų buvo vyro viršutinėje kūno dalyje, o lūžiai turėjo neįprastą zigzago formą, kokia paprastai archeologiniuose skeletuose neaptinkama.
„Pradėjau nagrinėti teismo medicinos literatūrą ir teismo medicinos kolekcijas, – pasakoja J. Buckberry. – Ir ten jis buvo – šventasis Gralis – zigzaginis šonkaulio lūžis“. Jis buvo pastebėtas žmoguje, žuvusiame eismo įvykio metu. „Tai puiku, bet čia viduramžių Škotija, tad eismo įvykis čia vargu ar galimas“, – juokauja antropologė.
J. Buckberry teigimu, paslaptingų pilies kapaviečių anglies-14 analizė parodė, kad „skeletas nr. 150“ datuojamas maždaug 1300 m. – Pirmojo nepriklausomybės karo viduriu ir maždaug tuo metu, kai Anglijos karalius Edvardas I bandė naudoti apgulties mašinas kare. Pataikymas didelio greičio sviediniu, iššautu iš apgulties mašinos, galbūt galėtų paaiškinti gausius „skeleto nr. 150“ lūžius.
Kai 1304 m. Edvardas I pradėjo Stirlingo pilies apgultį, istoriniai šaltiniai nurodo, kad jis turėjo net iki dvylikos apgulties mašinų. Edvardas netgi pavedė savo karo inžinieriams suprojektuoti didžiausią tuo metu kada nors pastatytą trebušetą, vadinamą „Karo vilku“, kuris, kaip teigiama, be vargo pramušė dvi Stirlingo pilies sienas.
„Sunku pasakyti, ar būtent „Karo vilkas“ buvo ginklas, sukėlęs šio asmens mirtį, tačiau tikėtina, kad jo mirtį sukėlė panašus apgulties įrenginys, – sako J. Buckberry. – Trebušetas yra labiausiai tikėtinas variantas.“
Kaulų lūžiai taip pat parodė, kad jaunuolis greičiausiai stovėjo, kai jį kažkas smogė dideliu greičiu. „Jis tikrai stovėjo nugara į tai, kas vyko“, – teigia antropologė. Anot mokslininkės, mirtis greičiausiai įvyko akimirksniu.
Kai praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje iš Stirlingo pilies buvo iškastas „skeletas nr. 150“, tyrėjai manė, kad visi jo kaulų lūžiai atsirado po mirties – galbūt dėl to, kad palaikai buvo netyčia sutrypti. Tačiau pasinaudodama per pastaruosius 30 metų sukurtomis naujoviškomis technologijomis – įskaitant mikrokompiuterinę tomografiją ir 3D skenavimą – J. Buckberry sugebėjo nustatyti, kad lūžiai įvyko būtent mirties metu, o ne po jos. Tai leido jai tiksliai nustatyti, kaip prieš daugiau nei 700 metų žuvo šis škotas, miręs būdamas dvidešimties metų, rašo „Live Science“.