Archeologiniai atradimai Antalieptėje: mokslininkai seka istoriniais paslaptingųjų sėlių ir turtingųjų lietuvių pėdsakais

Kaip pasakojo kasinėjimuose dalyvaujantis, iš Zarasų kilęs archeologas Šarūnas Subatavičius, pirmuosius radinius prieš keletą metų muziejininkams perdavė vietinis gyventojas. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad tarp jų buvo tiek grynai sėliški, šiam regionui būdingi, tiek šiems kraštams visiškai nebūdingi XIII-XIV. Tai – visiškai skirtingos kultūros, kurias skiria apie pusantro šimtmečio. Archeologams iškart kilo klausimas – ar visi radiniai yra iš tos pačios vietos, ar vis dėlto atskirai radus, vėliau tik sudėti ir perduoti kartu?

Tarp radinių taip pat buvo ietigalis, paprastos, bet gražiai ornamentuotos apyrankės ir dekoratyviniai žvangučiai nuo moteriškos sėlių aprangos, trikampiai kabučiai nuo masyvios apykaklės . Iš vietinio gyventojo sužinojus tikslią radimo vietą, joje 2025 m. buvo pradėti kasinėjimai.

„Tame ir buvo mįslė: iš kur tie radiniai, ar tikrai iš tos pačios vietos, kur mes miške ėmėme tirti - bet paskui galiausiai suradome tokių kabučių dalis ir kitokių radinių – ir supratome, kad taip, iš čia paimta. Tai - sėliams priskiriami kapai. Aišku, jie buvo suardyti, bet identifikavome, kad jie priklausė sėliams“, - pasakoja archeologas. Radinių yra ir daugiau – dalis iš jų dar restauruojami, o dalį mokslininkai tikisi atgauti iš privačios kolekcijos.

Anot Š. Subatavičiaus, sėliai – gana paslaptinga gentis, nes Lietuvoje ir Latvijoje iki šiol buvo ištirti tik devyni jų palaidojimai – ir tik po šių tyrimų Antalieptėje prisidėjo dar keturi. Pagrindinės šios genties tvirtovės buvo Jersika ir Sėlpilis (dabartinėje Latvijoje). Pastarąjį 1208 metais Rygos vyskupas Albertas apsupo ir privertė pasiduoti, kad apsikrikštytų - ir 1218 buvo įkurta Sėlos vyskupystė. Vėliau, 1254, 1255 ir 1261 m. aktais karalius Mindaugas sėlių žemes padovanojo Livonijos ordinui – nors dabar manoma, kad 1261 m. aktas yra 1375 m. kryžiuočių sukurtas falsifikatas, bet pagal jį pietinė sėlių riba ėjo Šventosios upe, o dabartiniai kasinėjimai kaip tik ir vyksta netoli šventosios upės.

„Ši vieta prie Antalieptės buvo jau paribys, kurį tyrėjai labiau priskirdavo net ir Nalšios žemei. Tačiau štai dabar tyrimai parodė, kad ir čia gyventa sėlių“, - teigia archeologas.

Š. Subatavičius pasakoja, kad pats genties pavadinimas žinomas nuo IV amžiaus. Dar Romos imperijos laikais sudarytame Peutingerio atlase, kuris XII a. buvo perpieštas, minima Sėlių upė – anot mokslininko, tai reiškia, kad upė tekėjusi pro tos genties gyventą teritoriją. Dabar šią upę žinome Dauguvos vardu.

„O paskui ilgą laiką sėliai nebuvo minimi - bet jie niekur nedingo, ir egzistavo iki štai jau to 1208 metais dokumentuoto nukariavimo. Bet vėliau įkurta Sėlos vyskupystė jau buvo politinis darinys ir su pačiais sėliais jau nelabai ką bendro turėjo, - pasakoja archeologas. – O paskui nutiko jau minėtas užrašymo aktas ir sėliai XIV amžiuje jau buvo pilnai asimiliuoti, šią dykra tapusią teritoriją ėmė kolonizuoti besikurianti Lietuvos valstybė.

Ir kaip pabrėžia tyrėjas, čia atsiranda antrasis radinių kontekstas: lietuviams priskiriami radiniai. „Dabar tai atrodo kaip nuolaužos, bet iš tiesų tai buvo prabangūs daiktai, anuomet susilydę laidotuvių laužo ugnyje“, - šypsosi Š. Subatavičius.

Jei sėliški radiniai apėmė žmonių papuošalus ir aprangos detales, tai lietuviškieji radiniai yra buities įrankiai (skiltuvas, skustuvas, spynelė) ir prabangių žirgo kamanų likučiai. „Ir skustuvas labai įdomus - jis datuojamas XIV amžiumi ir toks dar rastas Obelių ežere, bet ten – laidojimas vandenyje, bet irgi siejamas su lietuvių gentimi, - pasakoja Š. Subatavičius. – O pakinktai buvo kniedyti metalinėmis detalėmis, ir jos buvo prabangios, sidabruotos“. Tiesa, dabar to sidabro beveik nelikę, bet dar galima plika akimi įžiūrėti baltai blizgančius taškelius – tiek sidabro yra telikę po kremacijos.

Š. Subatavičius pabrėžia, kad visa tai liudija apie išties prabangius daiktus. „Konkrečiai šis žirgo kamanų papuošimas – tokių rasta tik pas kuršius. Tad štai, ir dar viena mįslė, kaip čia tie kuršiai atsiranda - nes toks papuošimas tik Griežės kapinyne (Mažeikių raj., Lryto past.) buvo surastas. Bet Griežės kapinynas – XIII-XIV a., kas visiškai nesutampa su sėlišku kontekstu, kuris apima XI-XII amžius. Radinius skiria maždaug 100-150 metų“.

Pasak mokslininko, dar buvo surasti pakinktų dirželių skirstikliai - konkrečiai tokie, su beveik identiškais papuošimais, ornamentais rasti tai tik Griežėje ir Vilkmuižos ežere, Latvijos kurše.

Archeologo teigimu, pačioje šioje vietoje, kur Antalieptės apylinkėse buvo aptikti sėlių bei lietuvių radiniai ir kur dabar kasinėjama, mirusieji nebuvo deginami – buvo deginami kažkur kitur, tačiau matyt netoliese, o kremuoti palaikai ir įkapės būdavo surenkamos į urną ar audeklą, atnešamos čia ir išbarstomos. Jis atkreipia dėmesį, kad radiniai aptikti labai nedideliame gylyje, vos 10 cm sluoksnyje.

Šiemet archeologai čia surado septynis lelijos formos pakabučius, kurie, manoma, sudarė vėrinį. Tokios formos pakabučių dar aptikta Baltarusijoje, tai pat Kernavėje ir Stakliškių lobyje (pastarajame toks – sidabrinis). Tai – XIV amžiaus dirbinys.

Kaip pasakoja kitas kasinėjimuose dalyvaujantis kitas Lietuvos Nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas, šioje vietoje archeologai yra radę ir pakabutį su spėjamu žmogaus atvaizdu, mokslininkų nuomone – galbūt vaizduojančiu Šv. Jurgį. Manoma, kad jis – slaviškos kilmės, pagamintas galbūt Polocke. „Tačiau tai nereiškia, kad čia juos nešiojo krikščionys – vietiniai gyventojai tokiais puošėsi, nes jie tiesiog atrodė gražūs“, - aiškina G. Petrauskas.

Kasinėjimų vietoje jis parodė ir dar vieną čia surastą papuošalą. Tai – apskritimo formos pakabutis su spurgeliais. „Tokie lieti pakabučiai rasti Bajorų kapinyne Elektrėnų savivaldybėje ir Kernavėje. Jie nelietuviškos gamybos, jų rasta Latvijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje - tyrėjai juos kildina iš Padnieprės“, - pasakoja archeologas. Mokslininkų spėjimu, 12 spurgelių ant pakabučio gali reikšti 12 mėnesių.

O už 8 kilometrų nuo Antalieptės esančiame Vosgėlių piliakalnyje, kuris kažkada XI-XIII a. buvo administraciniu centru, buvo rastas ir dar vienas slaviškas pakabutis su žvėries (spėjama, liūto) atvaizdu. Archeologų teigimu, tokie dirbiniai čia atsidūrė prekybiniu keliu.

Dar vienas įdomus radinys – dvi segės pusės: viena nuniokota ugnies, kita – ne. Š. Subatavičius kelia hipotezę, kad tai atspindi laidojimo paprotį, kai įkapė specialiai padalinama ir viena dalis dedama į laidotuvių laužą, o kita, sveikoji, laidojama jau su kremavimo liekanomis. Tokiai idėjai pritaria ir G. Petrauskas, paminėdamas, kad įkapių „gadinimas“ („neutralizavimas“) dedant juos į kapą – ne tik papuošalų, bet ir ginklų – yra būdingas visam Baltijos jūros regionui. Anot jo, tyrinėjantys mitologiją tai interpretuoja kaip daikto sielos išlaisvinimą.

Pagal radinių paplitimą kapinynas atrodo nemažas, apie pusę hektaro - bet laidojimas jame nebuvo intensyvus. G. Petrausko teigimu tai rodo, kad greičiausiai čia gyveno nedidelė bendruomenė, ir laidojo ne viena karta.

Mokslininkai džiaugiasi radę ir sudegusių kaulų likučių – juos galės pasiųsti į laboratoriją ir tiksliai datuoti. Rezultatų tikimasi jau šį rudenį.

Visgi didžiausia intriga šiuose kasinėjimuose išlieka abiejų kultūrų sandūra – kaip galėjo nutikti, kad dvi visiškai skirtingos kultūros, kurias skyrė apie du šimtus metų, nusprendė savo mirusiuosius amžinajam poilsiui guldyti toje pačioje vietoje. „Tačiau archeologijoje žinoma nemažai pavyzdžių, kai kapinynas gali būti šimtą metų nenaudojamas, bet į jį grįžtama - po 100 arba 200 metų, visiškai į tą pačią vietą“, - teigia G. Petrauskas.

Pasak abiejų archeologų, trečiasis kasinėjimų sezonas šioje vietoje jau nebeplanuojamas: dabar laukia išsami darbų analizė, galbūt tarptautiniai pranešimai ir moksliai straipsniai, o taip pat galbūt radinių reprodukcijų kūrimas pristatant ir populiarinant šio regiono istoriją bei kultūrą. „Kaip akcentuoja kasinėjimus parėmusi organizacija VšĮ „Inovatorių slėnis“, šių tyrimų rezultatus galima bus panaudoti vietokūrai, radiniuose matomą ornamentiką pritaikyti kuriant Antalieptės ir viso Zarasų krašto šiuolaikinę tapatybę – suvenyrus, keramiką, tekstilę, informacinius ženklus. Tai yra svarbi šios vietovės tapatybės dalis“, - apibendrina Š. Subatavičius.