Tyrimai rodo, kad kai kurie žinduoliai ir paukščiai naudoja balsinius ženklus, kuriais „žymi“ kitus individus – tačiau ne visi mokslininkai sutaria, kaip reikėtų interpretuoti šiuos įrodymus.
Septintajame dešimtmetyje mokslininkai atrado, kad jauni delfinai afalinos sukuria individualius švilptelėjimus, vadinamus „signatūriniais švilpčiojimus“. Nuo to laiko mokslininkai atliko eksperimentus, kurių metu per povandeninį garsiakalbį leido šiuos švilpimus ir stebėjo, kaip delfinai į juos reaguoja. Delfinai, norėdami užmegzti kontaktą, kopijuoja kitų delfinų signatūrinius švilpčiojimus – panašiai kaip mes naudojame vardus – ir gali atpažinti kitus delfinus pagal švilpimo dažnį ir „formą“, nepriklausomai nuo to, koks delfinas švilpia.
Atrodo, kad delfinai šiuos švilpčiojimus priskiria kitiems individams ir juos derina su kitais labiau simboliniu būdu, teigia kognityvinė psichologė iš Delfinų tyrimų centro Floridoje Kelly Jaakkola. Tyrimai rodo, kad delfinai švilpia, siekdami atpažinti vieni kitus sudėtingose socialinėse sistemose ir bendradarbiaudami atliekant užduotis.
Susiję straipsniai
Atlikdami garso įrašų atkūrimo eksperimentus, mokslininkai taip pat nustatė, kad laukiniai Afrikos drambliai (Loxodonta) bendrauja tarpusavyje naudodami specifinius garsus – žemą griaudėjimą primenantį garsą, kuris yra unikalus kiekvienam individui. Komanda savo išvadas paskelbė 2023 m. preliminariame tyrime, tačiau jis dar nebuvo recenzuotas.
„Jie skamba šiek tiek kaip milžiniškas murkiantis katinas“, – pasakoja Kolorado valstijos universiteto elgsenos ekologas ir tyrimo pagrindinis autorius Michaelas Pardo. Drambliai, kai buvo leidžiamas jų „vardo“ įrašas, paprastai greičiau priartėdavo prie garsiakalbių ir dažniau atsakydavo garsais.
Eksperimentai taip pat rodo, kad akiniuotosios žvirblinės papūgėlės (Forpus conspicillatus) – mažos papūgėlės, paplitusios kai kuriose Pietų ir Centrinės Amerikos dalyse – naudoja balsinius ženklus kitų papūgėlių atžvilgiu.
Paukščių, laikomų nelaisvėje, tyrimai gali padėti suprasti jų gebėjimą išmokti balsinius ženklus. Atlikus papūgų savininkų apklausą paaiškėjo, kad apie pusė iš 800 paukščių naudojo balsinius ženklus atskiriems žmonėms ir gyvūnams, kuriuos jie buvo išmokę iš aplinkinių žmonių.
Wikimedia commons
„Papūgos tikrai daug ko išmoksta iš žmonių – jos nebūtinai žino, ką tai reiškia žmogaus kalbos kontekste, bet žino, kada tai pasakyti“, – teigia Šiaurės Kolorado universiteto (JAV) biologė ir tyrimo, kurio metu buvo apklausti papūgų savininkai, pagrindinė autorė Lauryn Benedict.
Vienas tyrimo dalyvis pasakojo, kad jo papūga pataisydavo žmones, jei šie ją pavadindavo netinkamu vardu. Kiti teigė, kad jų papūgos teisingai vartoja visų namuose gyvenančių žmonių ir šunų vardus. Tačiau šie elgesio bruožai skiriasi nuo tų, kuriuos demonstruoja laukinės papūgos, todėl reikia atlikti tolesnius tyrimus, siekiant išsiaiškinti, ar akiniuotosios žvirblinės papūgėlės supranta vardų sąvoką ir ar iš tiesų suteikia vardus savo plunksnuotiems kolegoms.
Kaip apibrėžti vardą?
Teigti, kad gyvūno skleidžiamas garsas yra vardas, kaip jį apibrėžia žmonės – konkretus, simbolinis balsinis ženklas, priskirtas konkrečiam individui – yra sudėtinga.
Vienas tyrimas su beždžionėmis marmozetėmis rodo, kad jos naudoja balsinius ženklus. Atlikdami garso įrašų atkūrimo eksperimentus, mokslininkai nustatė, kad marmozetės tam tikrus garsus priskiria konkretiems individams ir kad šiuos garsus jos išmoko iš šeimos narių. Tačiau paskelbtame atsakyme į tą tyrimą K. Jaakkola teigia, kad šie šūksniai gali nebūti panašūs į vardus, nes jie buvo teisingai atpažinti tik 16–61 proc. atvejų. Tyrėja iškėlė hipotezę, kad marmozetės galėjo imituoti vienos kitų garsus.
Tačiau ji pažymi, kad negalime vienos interpretacijos taikyti visoms rūšims.
„Dramblių atvejis labai skiriasi nuo marmozečių ir akiniuotųjų žvirblinių papūgėlių atvejų, – teigia K. Jaakkola. – Gali būti tikrai sunku surengti nuoseklią diskusiją [apimantį įvairias rūšis]... kad visi kalbėtume apie tą patį dalyką.“
Wikimedia commons
2026 m. straipsnyje K. Jaakkola ir kolegos pasiūlė tris minimalius kriterijus, taikytinus visoms rūšims: nuoroda į individą, t. y. šauksmas skirtas vienam konkrečiam individui; simbolinis atvaizdavimas, t. y. vardas vartotojo sąmonėje reiškia konkretų individą; ir bendra reikšmė, kai bent du individai tą vardą sieja su tuo konkrečiu individu.
Taikydamas šiuos kriterijus esamiems įrodymams, Jaakkola teigia, kad didžiausią gyvūnų vardų vartojimo įrodymų kiekį rodo delfinai afalinos. Tuo tarpu drambliai, papūgos ir marmozetės reikalauja išsamesnių tyrimų, kad būtų įrodyta vardų suteikimo elgsena.
„Kai kažką pavadini vardu, tai yra rimtas teiginys“, – sako mokslininkė. – Mūsų tikslas čia buvo sukurti vieningą sistemą… kad galėtume pradėti nagrinėti šį klausimą sistemingiau.“
Kodėl vardai yra naudingi?
Rūšys, kurios gali naudoti vardams panašius šūksnius, paprastai pasižymi keletu bendrų bruožų: jos gali išmokti naujų garsų ir yra itin socialios. Vardai gali būti naudingi gyvūnų grupėse, kuriose bendruomenė susiskirsto į mažesnes pogrupes, o individai dažnai pasitraukia iš savo bendražygių akiračio, teigia M. Pardo.
Šis elgesys, atrodo, pasitaiko labai skirtingose gyvūnų linijose, taigi, jis galėjo evoliucionuoti atskirai keletą kartų, o tai gali suteikti mokslininkams informacijos apie kalbos evoliuciją sudėtingų socialinių spaudimų sąlygomis.
Tirdami ar gyvūnai vartoja vardus, mokslininkai gali sužinoti apie kognityvinius gebėjimus, būtinus abstrakčiam kitų individų vaizdiniui protu sukurti. „Žmonėms vardai yra tokia mūsų individualumo ir savęs suvokimo dalis, kad jei gyvūnai turi vardus ir reaguoja į juos, tai rodo, jog jie galėtų turėti savęs suvokimą… ir kitų individų bei jų individualumo suvokimą“, – sakė L. Benedict.
K. Jaakkola aiškina, kad nors gamtoje sunku įrodyti vardų suteikimo elgesį, ji neatmeta galimybės, kad nežmogiškieji gyvūnai turi į vardus panašius šūksnius. Ji sako, kad tiesiog kol kas nėra pakankamai įrodymų, kad būtų galima tai patvirtinti.
M. Pardo sutinka, kad daugiau įrodymų patvirtintų šį elgesį daugiau rūšių atveju, tačiau jis įtaria, kad daug gyvūnų gali vieni kitus vadinti vardais.
Daugelis kitų gyvūnų – pavyzdžiui, pavianai, žirafos ir varnos – gyvena bendruomenėse, besiskirstančiose į mažesnes grupes. Nors nėra įrodymų, kad tokios rūšys turi vardus, o ši socialinė struktūra turėtų būti susieta su gebėjimu mokytis vokalinių garsų, M. Pardo sako manantis, kad tai gali būti labiau paplitęs reiškinys, nei šiuo metu suvokiame, rašo „Live Science“.